BRADELIŠKIŲ PILIAKALNIS (Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas)
       Bradeliškių piliakalnį Jūs rasite važiuodami nuo Dūkštų link Kernavės, prie Dūkštų ąžuolyne esančios mašinų stovėjimo aikštelės pasukę keliuku į kairę. Išvažiavus iš miško, reikia sukti dešiniau ir važiuoti iki Dūkštos upelio. Nuo atsivėrusios atodangos matosi kitapus upelio stūksantis piliakalnis.
      Didelė piliakalnio dalis yra nuslinkusi į upelį. Susidariusių nuošliaužų vietoje, taip  pat piliakalnio aikštelėje buvo atlikta nemažai archeologinių tyrimų. Seniausiame sluoksnyje rasta ankstyvosios brūkšniuotosios keramikos iš II tūkstantmečio prieš Kristų vidurio. I tūkst. prieš Kr. antros pusės sluoksnyje rastos gyvenamų būstų liekanos. Tai buvo pašiūrės, išpintos šakomis ir ištinkuotos moliu. Vėlesniuose, II- IV a. sluoksniuose rastų pastatų liekanos rodo, kad jie jau buvo panašūs į XIX a. valstiečių dūmines trobas. Sluoksnis iš V- VII a. yra plonesnis, nes tada žmonės gyvendavo netoliese esančiuose kaimeliuose, o piliakalnyje tik slėpdavosi nuo priešų. Paskutinis sluoksnis yra iš X- XIV a., kai Lietuvos sostinė buvo Kernavė, po to - Vilnius.
      Bradeliškių piliakalnis kartu su Buivydų piliakalniu įėjo į Kernavės ir Vilniaus gynybinę sistemą. Piliakalnyje rasta nemažai archeologinių radinių, kurie saugomi Lietuvos istorijos muziejuje. Šis piliakalnis yra vienas geriausiai Lietuvoje ištirtų piliakalnių.
      Aplinkiniai žmonės šį kalną vadina Pakilta ir pasakoja, kad ant jo dažnai vaidendavosi. Einant taku per piliakalnį į malūną, velniai vyrams kepures nuo galvų numėtydavo.



BUIVYDŲ PILIAKALNIS (Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas)

    Buivydų piliakalnį Jūs rasite Dūkštose pasukę pro bažnyčią einančiu keliuku link Buivydų kaimo. Pravažiavę šį gatvinį kaimą, toliau važiuokite lauko keliuku dešiniau, per pievas. Šiuo metu šis keliukas retai važinėjamas, gali tekti nueiti pėsčiomis iki Dūkštos šlaituose matomo miškelio, kur kairiajame Dūkštos krante ir yra įrengtas piliakalnis.
      Šis piliakalnis I tūkstantmetyje - II tūkstantmečio pradžioje kartu su netoliese esančiu Bradeliškių piliakalniu sudarė bendrą gynybinę sistemą. Buivydų piliakalnį iš trijų pusių supa upelio slėnio daubos, apaugusios šimtamečiais ąžuolais, o nuo gretimų aukštumų jį skiria du grioviai ir pylimai. Į pietus nuo piliakalnio yra išlikusios senovės gyvenvietės liekanos. Piliakalnis ir greta esanti gyvenvietė kol kas nėra tyrinėti archeologų.

KARMAZINŲ PILIAKALNIS (Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas)

       
    Karmazinų piliakalnį Jūs rasite važiuodami keliu iš Dūkštų į Vievį. Neprivažiavę kavinės ''Pušynėlis'', pasukite keliuku kairėn. Pravažiavę miškelį, Jūs rasite mašinų stovėjimo aikštelę, nuo kurios jau matosi piliakalnis, įrengtas netoli Dūkštos ir Neries santakos esančioje kalvelėje.
      Kalvelė, kurioje įrengtas šis II - IV a.piliakalnis , yra žema, stačiašlaitė. Piliakalnio aikštelė ovali, ŠR kalvos šlaite yra pylimėlis ir terasa. Netoliese aptikta to paties laikmečio senovės gyvenvietė. Piliakalnio aikštelė yra nedidelė, todėl manoma, kad jis naudotas kaip slėptuvė, užpuolus priešams.
      Vėliau piliakalnis galėjo būti naudojamas kaip alkakalnis. Tą rodo daugybė apie šį kalnelį pasakojamų padavimų. Aplink piliakalnį augo ratu susodinti ąžuolai, kurių išlikę kelmai savo dydžiu dar ilgai stebino žmones. Aplinkiniai žmonės pasakoja apie čia buvusią pagonių šventovę, akmeninį stabą, užkastą auksą. 
 

NAUJOSIOS RĖVOS PILIAKALNIS (maršrutas Šilėnai-Naujosios Rėvos piliakalnis)
      
    Šį piliakalnį Jūs rasite nuo Šilėnų kaimo pasukę kairėn, link Naujosios Rėvos kaimo. Nuo paskutinių kaimo sodybų takelis veda aukštyn į kalvotą mišką, vingiuoja stačių krantų pašlaitėmis. Laikantis kairės, takelis nuves į už gilaus griovio stūksantį piliakalnį. Piliakalnį galima pasiekti ir einant panerių takeliais.
      Piliakalnis įrengtas ilgo ožnugario pietiniame gale. Archeologai mano, kad dabartinio ožnugario vietoje yra buvusi dar viena piliakalnio aikštelė, kuri yra nuslinkusi į šaltiniuotas aplinkines daubas. Išlikusi piliakalnio aikštelė nuo greta esančių aukštumų atskirta 6 m. gylio grioviu ir kūgio formos pylimu.
      Terasoje prie Neries, į PV nuo piliakalnio yra senovės gyvenvietės liekanos. Piliakalnis ir senovės gyvenvietė yra iki šiol archeologų netyrinėti.
      Aplinkiniai žmonės pasakoja, kad šiame kalne yra nuskendusi rusų bažnyčia. Žmonės esą rasdavo ant kalno šlaitų ratu išmintus takus, kiti matydavo tais takais einančias procesijas. 

STIRNIŲ PILIAKALNIS (Saidės pažintinis pėsčiųjų takas)
      
    Stirnių piliakalnį Jūs rasite pasukę iš Vilniaus - Kauno plento link Stirnių, pravažiavę “Aušveitos” sanatorijos teritoriją, dešiniajame į Nerį įtekančio Saidės upelio krante.
      Piliakalnis įrengtas siauro Neries aukštutinės terasos kyšulio, juosiamo upelio ir Neries slėnio, šiaurinėje dalyje. Jo šlaitai statūs, iki 24 m. aukščio, aikštelė kiek netaisyklingo keturkampio formos. Piliakalnis iš kitų Neries regioninio parko teritorijoje esančių išsiskiria sudėtinga ir palyginti gerai išlikusia gynybine sistema, kurią sudaro 6 įvairaus ilgio ir pločio pylimai ir terasos. Pylimuose matosi 50-70 cm dydžio akmenų. Už priešpilio pylimo yra išlikęs vos pastebimas gynybinis griovys. Kol kas piliakalnis nėra tyrinėtas archeologų, bet pagal jo išorinį vaizdą datuojamas II tūkstantmečio pradžia.
      Šiuo metu piliakalnis apaugęs mišku.Trakų miškų urėdijos pastangomis jis yra valomas nuo menkaverčių medžių ir krūmų.
      Įdomi yra piliakalnio suradimo istorija. 1995 m. gamtininkas R. Kazlauskas, besigydydamas greta esančioje sanatorijoje, pastebėjo įdomų akmenį, kurį jis spėjo buvus aukuro akmeniu. Ieškodamas vietos, kur galėjo gyventi čia aukoję žmonės, jis aptiko piliakalnį. Archeologai, ištyrę akmens aplinką, neaptiko šventvietės žymių.
      Dar prieš patvirtinant čia esant piliakalnį, gretimų kaimų žmonės pasakojo, kad ant šio kalno tais laikais, kai Trakai buvo Lietuvos sostinė, buvusi pilis. 


KARMAZINŲ PILKAPYNAS (Karmazinų pažintinis pėsčųjų takas)
      Karmazinų pilkapyną Jūs rasite privažiavę Dūkštas nuo Sudervės pusės ir, neprivažiavus bažnyčios, pasukę keliuku kairėn. Nusileidę nuo šlaito ir pavažiavę ūksmingu slėniu, sukite į kairėn atsišakojantį keliuką. Čia reikės palikti automobilius ir pėsčiomis aplankyti pilkapyną. Priėję dešinėje keliuko pusėje esančią poilsiavietę, sukite kairiau einančiu keliuku ir eikite per mišką iki aikštelės. Abipus keliuko matysite suplokštėjusius pilkapius.
      Karmazinai - didžiausias Vilniaus rajono pilkapynas, užimantis 9,8 ha plotą, jame yra apie 110 pilkapių. Dauguma pilkapių yra iš VI - VII a.  Kapinyną 1857 metais kasinėjo K. Tiškevičius. Didesni tyrimai buvo atlikti 1933 metais. Vilniaus universiteto Archeologijos muziejaus darbuotojai tada ištyrė 43 pilkapius, radiniai saugomi Lietuvos istorijos muziejuje. Pilkapyne buvo laidojami sudeginti mirusieji. Tarp įkapių rasta: moterų kapuose - ylų, molinių verpstukų, pjautuvėlių, papuošalų; vyrų kapuose - kirvių, ietigalių, peilių, diržo sagčių, antskydžių, papuošalų.
      1997 metais, ištyrus 3 pažeistus pilkapius, juose rasti radiniai ( moliniai verpstukai, papuošalai, ginklai) saugomi Kernavės archeologijos muziejuje. Didžiajame pilkapyje buvo rasti 3 kapai iš IV - V a., pats pilkapis buvo apsuptas grioviu su 3 “tilteliais”, prie kurių buvo deginama ugnis. Aplink pilkapio sampilą rastos buvusio akmenų vainiko liekanos.
      Po archeologinių tyrimų visi 3 pilkapiai buvo supilti iš naujo pagal jų pirminį pavidalą. Dabar šioje vietoje per Vėlines renkasi žmonės, norintys pagerbti mūsų protėvius.



PADŪKŠTŲ PILKAPYNAS (kairiojo Neries kranto turistinė trasa)

     Padūkštų pilkapyną Jūs rasite važiuodami Kairiojo Neries kranto turistine trasa, maždaug 4 km už Panerių dvaro.     
     Pilkapynas yra dešinėje per pušyną vedančio keliuko pusėje, priešais kitame krante esantį Karmazinų slėnį. Jis aptiktas tik 2003 metais, jame suskaičiuoti 33 pilkapiai. 2004 m. tyrinėtas vienas miško kvartalinės linijos perkirstas pilkapis. Surasti 3 degintiniai kapai – dviejų vyrų ir moters. Vyrų kapuose buvo ietigalis, peiliai, kovos kirvis bei diržų sagtys. Moters kape buvo sagtis ir smulkūs sudegusių žalvarinių papuošalų fragmentai. Tyrinėtas pilkapis datuojamas VI a. po Kr. Pilkapis buvo apjuostas akmenų vainiku, kuris atitverdavo mirusius nuo gyvųjų pasaulio. Čia palaidotų trijų mirusiųjų palaikai buvo sudeginti laidotuvių laužuose, po to pelenai su likusiais nesudegusiais kauleliais ir įkapėmis atnešti į pilkapį ir palaidoti trijuose kapuose.

DŪKŠTŲ BAŽNYČIA
        Pirmąją bažnytėlę Dūkštose, mirus sūnui, 1647 m. pastatė Darata Giedraitytė, Mataušo Daubaro žmona, jos išlaikymui užrašydama savo pasogą - Airėnus. Po Šiaurės karo ir maro epidemijos aplinkiniai kaimai ištuštėjo, bažnytėlė buvo apleista. 1723 m. , į Vilnių atkėlus pijorų vienuolyną, jiems atiduota Dūkštų altarija. Vienuoliai 1777 m. pastatė naują bažnyčią. Po 1831 m. sukilimo pijorų vienuolynas buvo uždarytas, jo turtai konfiskuoti, nes vienuoliai padėjo sukilėliams. Pijoras kunigas Dembinskis dar liko kunigauti Dūkštose. Jo rūpesčiu 1850 m. buvo pradėta naujos bažnyčios statyba. Parapija buvo nedidelė, todėl pinigų statybai buvo sunku surinkti. Dembinskis kreipėsi į dvarininkus Lietuvoje ir Lenkijoje, surinko 15 000 rublių. Tarp aukotojų buvo kompozitorius Stanislovas Moniuška. Vietos ir tolimesni dvarininkai bažnyčiai dovanojo ir paveikslus, Lenkijos ponios Paryžiuje nupirko Adomui Mickevičiui priklausiusį Dievo Motinos paveikslą. Bažnyčia buvo baigta 1854.
      Dūkštose apsilankęs V.Sirokomlė rašė, kad buvo gana keista matyti tokiame apleistame miestelyje iškilnią, gražią ir turtingą bažnyčią.
      Dačiau jau 1868 m., po 1863 m. sukilimo, ji buvo atimta iš katalikų ir atiduota pravoslavams. Bažnyčios turtas buvo konfiskuotas, dalis žemių atiduota Ivanui Malyginui. Tai buvo caro padėka už vieno iš sukilimo vadų - Boleslovo Kolyškos pakorimą Lukiškėse. Kolyškos giminių papirktas, budelis patepė kartuvių virvę sieros rūgštimi, ir ji egzekucijos metu nutrūko. Pagal to meto teisę, tas pats budelis negalėjo antrą kartą karti nuteistojo. Malyginas sutiko tai vietoje budelio padaryti. Už tai paprastas raštininkas iš caro gavo 60 ha žemės. 1869 m. Dūkštų bažnyčia buvo peršventinta į cerkvę, tačiau vietos žmonės neatsivertė į kitą tikėjimą. Dūkštų popas ėmėsi kviesti rusų kolonistus. Rusijos Žemės Ūkio bankas, palaikydamas šias užmačias, 1904 m. nupirko Airėnų dvarą ir atvežė keliasdešimt pravoslaviškų baudžiauninkų šeimų iš Poliesės. Pirmo Pasaulinio karo metu tuometinis popas ir dalis kolonistų grįžo į Rusiją, ir bažnyčia liko tuščia. 1917 m. Dūkštų gyventojai nuvežė vokiečių karo kapelionui krepšį kiaušinių, prašydami atvykti iš Vilniaus ir atšventinti bažnyčią. Taip po 50 metų žmonės, atgavę savo maldos namus, vėl galėjo juose melstis. Bažnyčioje yra vertingas paveikslas: ''Marija'' XVIII a. , kuris turi vėlyvojo baroko bruožų. Manoma, kad tai yra minėtas A.Mickevičiui priklausęs paveikslas.

PANERIŲ DVARAS (kairiojo Neries kranto turistinė trasa)    

    Panerių dvarą Jūs rasite važiuodami iš Vievio link Kernavės, pasukę prieš tiltą per Nerį į dešinę. Dvarvietė įkurta gražioje vietoje: ją supa Neries vingis, upėje matosi nemaža sala, toliau žaliuoja miškingos senojo Neries slėnio kalvos.
    Spėjama, kad Panerių dvarą XVIII amžiuje įkūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis (1738–1811). Žlugus unijinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei ir Lietuvai patekus carinės Rusijos įtakon (1795 m.), Panerių dvarą nupirko Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio sekretorius S. Puzina. Jo dukrai Aleksandrai ištekėjus  už J. Riomerio, šios giminės palikuonys valdė dvarą apie 100 metų.  
    Prieš I pasaulinį karą Panerių dvarą įsigijo grafas Antanas Slaboševičius, tačiau nuolat jame negyveno. Dvaro žemę (apie 1000 ha)  ir visus ūkinius reikalus tvarkė valdytojas Teodoras Mickevičius. Jis rūpinosi ir dvare įkurtu pensionu, plėtė poilsiautojams teikiamas paslaugas: įrengė prieplauką, teniso kortus.
    1922 metais, Lietuvoje vykdant žemės reformą,  didžioji dalis dvaro žemės buvo nusavinta. Pagrindiniai dvaro pastatai ir dalis žemės iki maždaug 1936–1937 m. priklausė A. Slaboševičiui. Vėliau savininkas dvarą pardavė. Dalį žemės nusipirko dvaro valdytojas  T. Mickevičius. Savo žemėje jis pastatė naujus medinius namus pensionui, į kurį poilsiauti suvažiuodavo Lietuvos šviesuomenė.           
    Prieš Lietuvą okupuojant Sovietų Sąjungai, Panerių dvaras priklausė Kauno gimnazijos direktoriui Stasiui Kairiūkščiui (ar jo giminaičiams). Po antrojo pasaulinio karo ir S. Kairiūkštis su šeima, ir T. Mickevičius buvo išvežti į Sibirą. Nacionalizuotas dvaras atiteko Rašytojų sąjungai. Vėliau čia buvo vaikų namai, o nuo 1968 metų – Vievio sanatorinė-internatinė mokykla.
    Iki šių dienų geriausiai išsilaikė vaizdingoje vietoje ant Neries kranto stovintys dviaukščiai dvaro rūmai. Nuo rūmų matosi upės vingis su didele sala, slėnį supa miškingos Neries senslėnio kalvos. Greta dar tebestovi menkaverčių pokarinių pastatų apsupti dvaro ūkiniai pastatai: oficina, tvartai, kumetynas, ledainė. Iš jų vertingiausias yra medinis kumetyno pastatas, nes kituose Lietuvos dvaruose tokios paskirties pastatai dažniausiai jau sunykę.
    Dvarą supa nedidelis labiau geometrinio plano parkas, įkurtas XIX a. pabaigoje. Jame vyrauja vietiniai medžiai – mažalapė liepa, paprastasis klevas, uosis, ąžuolas, karpotasis beržas, paprastoji eglė, pušis. Yra ir retesnių rūšių: europinis maumedis, vakarinė tuja, dygioji eglė, uosialapis klevas, amerikinis ir žaliasis uosiai, plikoji lanksva. Pagal vietos gyventojų pasakojimus, dvare buvo įrengti gražūs gėlynai, klombos su dekoratyvinėmis vazomis. Iki šiol parke išliko liepų alėja, senolis ąžuolas. Senuose dvaro parko medžiuose peri daugybė giesmininkų paukščių rūšių, drevėse vaikus veda naminės pelėdos.

 ŠILĖNŲ KAIMAS (maršrutas Šilėnai-Naujosios Rėvos piliakalnis)

    Šilėnus Jūs galite rasti važiuodami iš Vilniaus pro Pilaitę einančiu keliu link Sudervės, pasukę kairėn ties rodykle ''Šilėnai''. Šilėnai yra paskelbti etnokultūriniu draustiniu. Įdomi kaimo gatvinė struktūra: kaimo gatvelės susieina nedidelėje aikštėje ties bažnyčia. Maža medinė Švč.Mergelės Marijos bažnytėlė čia buvo pastatyta 1725 m., kai Šilėnų piemenys, ganydami gyvulius, rado ant karklo pakibusį, Nerimi atplaukusį Švč.Trejybės paveikslą. Pasakojama, kad paveikslą žmonės išvežė į Sudervės bažnyčią, bet jis vis grįždavo atgal. Žmonės tai palaikė Dievo ženklu ir nutarė pastatyti Šilėnuose bažnytėlę. XIX a. Šilėnų bažnyčioje buvo dar vienas stebuklingas paveikslas - Šv. Marijos. Šį paveikslą nutapė vietinis vargonininkas, kuriam sapne pasirodė Dievo Motina. Bažnyčia ilgai buvo filija, tik 1922 metais įsteigta Šilėnų parapija.
      Bažnyčioje yra keletas vertingų paveikslų. Seniausias iš jų yra virš altoriaus , jau minėtas, - “Švenčiausioji Trejybė”. Jis nutapytas XVI - XVIII a., retas yra toks Trejybės vaizdavimo būdas, kai Dievas Tėvas laiko nukryžiuotą Jėzų Kristų. Kiti paveikslai tapyti XIX a. I pusėje: “Šv. Antanas”, “Šv. Juozapas”, “Marija Rožančinė”, “Nazaretietis”. Be to, bažnyčioje yra 1725 m. varpas su karūna.
      Šilėnų kaimas pirmą kartą minimas dokumentuose 1500 metais, kai Didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis patvirtino Vilniaus katedros kapitulai dovanotas žemes. Pirmas Šilėnų aprašas yra iš 1720 m., kai Vilniaus kanauninkas Bialozaras valdė Šilėnų palivarką. Šilėnuose yra 2 šaltiniai, laikyti šventais ir gydančiais.Akis gydė šaltinio, vadinamo “Oka”, vanduo, o netoli bažnyčios esančio šaltinio vandeniu buvo gydomos žaizdos ir skaudančios galūnės. Šilėnai ir aplinkiniai kaimai garsėja čia pinamomis verbomis. Šiam kraštui būdingų verbų ekspoziciją galite apžiūrėti netoli esančiame Čekoniškių kaime įsikūrusiame muziejuje.

GRABIJOLŲ KAIMAS

    Grabijolų kaimą Jūs galite rasti, važiuodami nuo Vievio tilto per Nerį link Zabarijos kaimo. Šiame kaime reikia sukti dešinėn ir važiuoti kaimo keliu iki Grabijolų.
    Grabijolai - kairiajame Neries krante išsidėstęs gatvinis - rėžinis 25 sodybų kaimas, kuriame išlikę nemaža senosios medinės architektūros statinių, įdomios puošybos. Įvažiuojant į kaimą, dešinėje matosi apaugęs pušimis smėlio kalnelis. Šioje vietoje yra buvę Grabijolų pilkapiai, kuriuos 1857m. kasinėjo K.Tiškevičius. Pilkapynas turėjo būti ir kaimo vietoje, nes 2002 m. vienos sodybos kieme , lyginant žemę, buvo iškastos degintinio kapo įkapės. Rasti du vėlyvojo geležies a. ietigaliai ornamentuotomis įmovomis, kurie datuojami IX a. - XI a. pradžia ir yra atvežtiniai, atgabenti iš Skandinavijos kraštų. Ginkluoti tokiais ginklais kariai buvo profesionalai arba asmenys, turintys aukštesnį socialinį rangą baltų bendruomenėje.
    Greta kaimo esančiose kalvose vienas iš kalnų vadinamas Cypeliu. Pasakojama, kad jame yra nuskendusi bažnyčia. Ko gero, ten yra buvęs žvalgakalnis ( kalnas, nuo kurio buvo stebimos apylinkės ir pranešama apie pastebėtus priešus). Žmonės pasakoja, kad seniau nuo šio kalno matėsi 5 bažnyčios: Kernavės, Kazokiškio, Vievio, Dūkštų, Sudervės. Šiuo metu kalnas apaugęs medžiais ir krūmais.
    Kaimo gatvelė baigiasi Neries paupyje. Kitapus upės matosi vieniša dešiniojo Neries kranto Grabijolų sodyba. Kažkada toje vietoje stovėjo Grabijolų dvaras.

PAMINKLAS PASIENIEČIUI J.KYBARTUI

    Paminklas yra miške, netoli Baltamiškio kaimo, per kurio laukus ėjo Lietuvos - Lenkijos demarkacinė linija.
    Jurgis Kybartas buvo Trakų apskrities V-ojo rajono ketvirtosios pasienio sargybos policininkas. Lenkų pasieniečiai 1931 10 01 pareiškė, kad keliu ties Baltamiškio kaimu bus draudžiama pereiti administracinę sieną ir Lietuvos pusėje skersai kelią iškasė griovį, užgrobdami Lietuvos teritorijos. 1931 10 04 jie iš pasalų nušovė ėjusį sargybą J.Kybartą ir apšaudė į įvykio vietą atvykusius pasienio policininkus. Žuvusysis buvo palaidotas Vievio kapinėse. Jo žuvimo vietoje 1937 m. pastatytas paminklas su įrašais “Jis budėjo Tėvynės sargyboje, budėk ir tu, sargybini, kad laisvi būtumėm. Lengva ir malonu dėl Tėvynės žūti. Tęskime pradėtąjį žygį”.

AIRĖNŲ AKMUO SU ŽENKLAIS (Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas)

    Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Nuo šios aikštelės iki akmens Jus nuves įrengtas mitologinis takas, kurio schemą rasite greta stovinčiame stende.
      Vieta, kurioje yra akmuo, dabar yra pasikeitusi. Anksčiau ji buvo panaši į senovėje pasirenkamas aukurų vietas. Aplink augo seni ąžuolai, greta buvo šaltiniuota pelkutė.
      Pats akmuo - pilko stambiagrūdžio granito riedulys. Akmens viršutinėje pusėje, nulygintame plotelyje, iškalti ženklai, primenantys raides ar graikiškus rašmenis. Vakariniame šone iškaltas lygiakraštis kryžius.
      Manoma, kad šis akmuo galėjo būti žemių riboženklis. Lietuvoje ant ribas ženklinančių akmenų dažnai buvo iškalami lygiakraščiai kryžiai. Ką galėtų reikšti ant akmens iškalti rašmenys, iki šiol nėra patikimos hipotezės. Kai kas juos laiko runomis, kiti- dviejų žmonių vardų ir pavardžių pirmosiomis raidėmis.
      Aplinkiniai žmonės mano, kad akmens nesuprantamai užrašyta, jog čia paslėptas lobis. Nuo seno po akmeniu daug kas bandė pasikasti, ieškodami pinigų. Dabartiniais laikais jį buvo bandoma ir traktorium nustumti, todėl dabar šis akmuo guli šiek tiek kitoje vietoje.

AKMENYS NERYJE

    Neris tarp Vilniaus ir Kernavės labai skiriasi nuo ramios lygumų upės, toliau tekančios link Kauno. Šioje atkarpoje Neryje yra daugybė rėvų ir sraunumų, upės vagoje ir pakrantėse pabirę akmenų sankaupos, stūkso pavieniai didžiuliai akmenys. Kai kurie stambesni akmenys turi vardus, apie juos pasakojami padavimai. Akmeninga upės vaga ir greita vandens tėkmė trukdė laivybai, sielių plukdymui, todėl trukdančius akmenis ne kartą buvo bandoma pašalinti. Didžiausias Neries vagos valymas nuo akmenų vyko 1936 – 38 metais. Tuomet akmenis, kurių nepavyko susprogdinti, baržomis stengdavosi nustumti arčiau krantų. Nuo tų laikų pakrantėse galima aptikti akmenų su iškaltomis skylutėmis, į kurias buvo įstatomi metaliniai vašai akmenims tempti. Tačiau upėje ir iki šiol liko dar daug sielininkus gąsdinusių riedulių.

                       Neryje esančių akmenų schema