Neries regioninis parkas – tai visų pirma Neris, su jos vaizdingomis apylinkėmis, mažučiais kaimeliais ir  senosios Lietuvos istorijos klodais.   


    Išsilaisvinusi iš betoninių Vilnius krantinių, palikusi daugiaaukščiais nusėtas pakrantes, sraunioji Neris pradeda vingiuoti savo vagą  link Kernavės, į Nemuno glėbį.  Pratekėjusi vos keletą kilometrų už Grigiškių patenka į  ledynų suklostytų kalvų tarpeklį – nuo čia Neris ir jos apylinkės,  beveik iki pat Kernavės, yra saugomos valstybės, 1992 metais čia įsteigus Neries regioninį parką.

    Parkas įsteigtas pačioje gražiausioje Neries atkarpoje, raiškiam upės slėnio  kraštovaizdžiui, savitai augalijai ir gyvūnijai, unikaliai Neries vidurupio kilpų sistemai ir natūralių intakų apsaugai bei kultūros paveldui išsaugoti. Neries regioninis parkas išsidėstęs turistams labai patraukliame, gerais krašto keliais sujungtame trikampyje Vilnius – Trakai – Kernavė.

    Tikras stebuklas, kad  visiškai netoli Vilniaus mes galime džiaugtis unikalia natūralia gamta, raiškiais kraštovaizdžiais, atodangomis, pasigėrėti neapsakomo grožio vaizdais, atsiveriančiais nuo  aukštų Neries krantų. Savitas kraštovaizdis formavosi tūkstantmečius, beslenkantys ledynai sukūrė įspūdingas kalvas, išvinguriavo Neries ir jos intakų  vagas, kurios savo pirmykštį pavidalą išlaikė iki mūsų dienų.

    Išskirtinė parko padėtis – tarp dviejų Lietuvos sostinių – senosios Kernavės ir Vilniaus - lemia kultūros paveldo objektų gausą. Palei upės krantus stūksantys aukšti piliakalniai, alkakalniai, šimtamečiai ąžuolai, senovės gyvenvietės ir gausybė pilkapynų mena protėvių laikus, jų gyvenseną, papročius bei tikėjimą. Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu šios žemės buvo Lietuvių žemių vienijimosi centru ir besikuriančios Lietuvos valstybės branduoliu.

    Dar praeitame šimtmetyje Lietuvoje ošė didžiuliai ąžuolynai. Daugelyje vietų jie neatlaikė amžių išbandymų ir buvo iškirsti. Neries regioninio parko teritorijoje yra išlikęs vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje ąžuolynų - Dūkštų ąžuolynas. Ąžuolyno plotas 302 ha, vertingiausioje ąžuolyno dalyje įsteigtas gamtinis rezervatas. Beje, Neries regioninis parkas – pats miškingiausias regioninis parkas Lietuvoje: miškai užima net 87 % parko teritorijos. Valstybininės reikšmės miškus (apie 50% teritorijos) prižiūri ir tvarko Dūkštų, Sudervės, Vievio ir Lentvario girininkijos. Likusieji miškai priklauso privatiems savininkams arba yra rezervuoti nuosavybės teisių atkūrimui.

    Administraciniu požiūriu parko teritorija priklauso Vilniaus ir Trakų rajonų bei Elektrėnų savivaldybėms.

    Visa parko teritorija, pagal estetinę, mokslinę, rekreacinę ar ūkinę vertę yra suskirstyta į  atskiras konservacinio, rekreacinio, ekologinės apsaugos ir ūkines zonas, kuriose vadovaujantis  teritorijų planavimo dokumentais yra nustatomos galimos žmogaus veiklos kryptys.

    Parko plotas – virš 10 000 ha.  Parke yra 11 draustinių, 1 gamtinis rezervatas, virš 30 valstybės saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų. Neries regioniniame parke didžiausią dalį (68%), užima konservacinio prioriteto zona (draustiniai ir rezervatas). Griežčiausi apsaugos reikalavimai yra taikomi Dūkštų gamtiniam rezervatui, kuris užima nedidelę Dūkštų ąžuolyno dalį (37 ha). Čia yra draudžiama bent kokia ūkinė veikla. Neries regioninio parko teritorijoje yra 11 draustinių, kurių steigimo tikslai yra šie:

      Kraštovaizdžio draustiniai:

1. Elniakampio (Velniakampio) – išsaugoti Neries upės slėnio atkarpą su raiškiomis slėnio terasomis, raguvomis, natūralius Elniakampio (Velniakampio) ir Karmazinų vingius, Panerių salą;
2. Kulio – išsaugoti miškingą, išraižytą raguvomis Neries upės slėnio atkarpą;
3. Sviliškių – išsaugoti natūralią, miškingą Neries slėnio atkarpą su Sviliškių kilpomis ir srauniomis rėvomis, Naujosios Rėvos piliakalniu;
4. Dūkštų – išsaugoti Dūkštų ąžuolyną, unikalų erozinį Dūkštos slėnį, Karmazinų, Buivydų ir Bradeliškių
   piliakalnius, vaizdingą Neries ir Dūkštos upių santaką.

       Hidrografiniai draustiniai:

1. Čekonės – išsaugoti Čekonės žemupio erozinio slėnio atkarpą, Čekonės ir
   Neries upių santaką;
2. Saidės – išsaugoti unikalų Saidės kalnų upelį ir jo šlaitus, Stirnių piliakalnį.
3. Aliosios – išsaugoti vaizdingą Aliosios upelį, Aliosios ir Neries upės santaką.
    
   
   
   

      Botaniniai draustiniai:

1. Bražuolės – išsaugoti Bražuolės upės slėnį ir salpą su natūraliomis ir pusiau natūraliomis buveinėmis bei didele saugomų rūšių augaviečių įvairove;
2. Veprių – išsaugoti Veprių termokarstinės kilmės ežerus, juos supančius miškus su saugomų augalų – šakotosios ratainytės, dvilapio purvuolio, vienalapio gedučio – augavietėmis.
   
   

      Zoologinis draustinis:

1. Semeniukų – išsaugoti retos žinduolių rūšies – didžiosios miegapelės
   populiaciją ir natūralias buveines.
   
   
   
   

      Etnokultūrinis draustinis:

1. Šilėnų - išsaugoti kaimo planinę erdvinę struktūrą, senosios
   architektūros sodybas, akmenimis grįstą kelią, pastatų puošybos elementus.

      Šiek tiek įdomesnės statistikos:

• Nuo sostinės Vilniaus iki parko tik 25 km., iki Kernavės – 9 km., iki Trakų - 24 km;
• Karmazinų pilkapyne yra vieninteliai Lietuvoje rankomis supilti 3 pilkapiai, kurie atkurti atlikus archeologinius kasinėjimus;
• Ilgiausias Lietuvoje pažintinis takas neįgaliesiems (2,3 km);
• Vienintelis Lietuvoje Dūkštos upelis, kuri pagal savo vandens kritimo greitį pavasarį prilygsta kalnų upei;
• Šioje teritorijoje gimė verbų pynimo tradicija;
• Vienintelis regioninis parkas, kuriame užregistruota net 14 iš 15 Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių.