AUGALIJA

     Botaninių tyrimų pradžia dabartinėje Neries regioninio parko teritorijoje laikytina dar XVIII amžiaus pabaiga, kai Neries pakrantėmis nuo Vilniaus ekskursavo pirmieji Lietuvos florą tyrę botanikai J. E. Žiliberas (1741-1814), S. B. Jundzilas (1761-1847). Vieni ir kartu su Vilniaus universiteto studentais jie aplankė daugelį Vilniaus apylinkių, sukaupė pirmąją medžiagą apie krašto florą. J. E. Žiliberas apibendrintus duomenis paskelbė penkių tomų veikalo “Flora lituanica inchoata” IV-V dalyse, o S. B. Jundzilas – knygoje “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės natūraliai augančių augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą”. Tai pirmieji veikalai apie Lietuvos florą, o tarp 778 J. E. Žilibero ir 1070 S. B. Jundzilo aprašytų augalų rūšių dalis neabejotinai buvo rastos ir ekskursijų Nerimi metu.
      Šiandien didžiąją Neries regioninio parko teritorijos dalį užima miškai. Senoji kartografinė medžiaga rodo, kad XIX a. pab. – XX a. pr. miškų čia būta žymiai mažiau, todėl daugelis jų dabar auga buvusios dirbamos žemės ir pievų vietoje. Vyrauja pušynai, užimantys 80 proc. viso parko miškų ploto. Augdami kiek skirtingose augavietėse, jie nėra vienodi. Sausiausiose žemyninių terasų dalyse, ant maisto medžiagomis skurdžiausių smėlių ir žvyrų paplitę brukniniai pušynai. Tai vienaardžiai pušies medynai su nežymia beržo priemaiša. Žemesnėse terasų vietose ant geriau drėgmę palaikančių smulkiagrūdžių smėlių randami mišrūs su eglėmis brukniniai – mėlyniniai pušynai. Derlingiausiose augavietėse, ant karbonatingų smėlių ir žvyrų, auga ąžuoliniai pušynai, kurie dažniausiai sutinkami stačiuose Neries šlaituose ir viršutinių terasų pakraščiuose.  
      Eglynų parke nedaug ir didesnių masyvų jie nesudaro. Nedideli eglynų arealai randami užpelkėjusiuose termokarstinių terasų duburiuose ant pelkinių dirvožemių. 
      Lapuočių miškai didžiojoje parko dalyje auga nedideliais arealais. Mažųjų upelių slėniuose ir paežerėse gana dažni baltalksnynai su ievų ir juodalksnių priemaiša, o šaltiniuotuose Neries slėnio paterasiuose išplitę ūkinės veiklos beveik nepaliesti juodalksnynai, kurių medyną be juodalksnio, formuoja ievos ir uosiai. 
      Didžiausias plačialapių miškų masyvas parko teritorijoje - vienas didžiausių ir seniausių Lietuvoje Dūkštų ąžuolynas.
      Neries regioninio parko teritorijoje vyrauja žemyninės sausuminės pievos. Daugelis vidutinio drėgnumo pievų yra sukultūrintos ir tik per sausos dažniausiai esti natūralios. Jomis apaugusios sausiausios terasų vietos, pavaginiai Neries pylimai. Trąšios žemuminės pievos, augančios ant pelkinių dirvožemių, dažniausiai užima nedidelius arealus ir tik Velniakampio ežero dubumoje jos užima didelius plotus.
      Retomis augalų rūšimis ir natūraliomis bendrijomis išsiskiria Bražuolės upelio salpa ir terasiniai šlaitai, Veprių termokarstiniai ežerai su tarpinio tipo pelke tarp jų, Dūkštų ąžuolynas su rezervato kvartalu, Neries įsaulyje esantys šlaitai, Neries pavaginė juosta. 
      Neries regioniniame parke rasta 959 augalų rūšių, iš jų 53 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Tokią didelę įvairovę nulemia dirvožemių ir reljefo ypatumai. Retoms augalų rūšims išsaugoti įsteigti Bražuolės ir Veprių botaniniai draustiniai. Bražuolės upės slėnyje rasta daugiausiai retų augalų rūšių visame parke – net 22 saugomos ir kelios dešimtys apyrečių.  Veprių ežeriukai apaugę ištisine reliktinės rūšies – šakotosios ratainytės juosta. Tarp ežerėlių esanti pelkė, užpelkėjusios apyežerių vietos ir krantai taip pat yra retų ir saugomų augalų rūšių buveinės. Be dviejų saugomų gausių radimviečių botaniniuose draustiniuose, daug retų augalų ir bendrijų randama prie Klimoniškių bei Legotiškių kaimo apylinkėse esančių Ilgelio ir Dumbliuko ežerėlių pakrantėse. Miškuose akį traukia vėjalandės šilagėlės, pasigėrėjimą kelia miškinės lelijos, pasitaiko daugiametės blizgės sąžalynų. Stačiuose Neries šlaituose aptinkamos šilinės perkūnropės, tamsialapiai skiautalūpiai, smiltyniniai gvazdikai. Sausose natūraliose pievose stiebiasi melsvieji gencijonai, o drėgnose ir užliejamose – violetiniais žiedais pasipuošia paprastieji kardeliai. Šaltiniuotuose paupiuose ir pelkėse aptinkamos pelkinės uolaskėlės, paprastoji tuklė, dėmėtoji ir baltijinė gegūnės, dvilapis purvuolis ir kiti retieji augalai.

        Trumpa Neries regioninio parko augalų bendrijų charakteristika

Vyriškoji gegužraibė (Orchis masculata) - nauja augalų rūšis Neries regioniniame parke 

Dūkštų ąžuolyne pražydo aukštosios gegūnės (Dactylorhiza fuchsii) ir rusvosios lizduolės (Neottia nidus-avis) 

Prie Bražuolės pražydo smulkiažiedės gegužraibės (Orchis ustulata)