KRAŠTO ISTORIJA  

  Neries regioninio parko teritorija pasižymi ypač didele kultūros paveldo objektų įvairove. Nuo pačių seniausių laikų, kai nuslinko Lietuvos teritoriją dengę ledynai, paneriuose gyveno žmonės - klajokliai elnių medžiotojai, atsikėlę iš vakarų ir pietvakarių Europos. Smėlėtose Neries paupių terasose kūrėsi trumpalaikės medžiotojų, rinkėjų ir žvejų stovyklos. Tokiose vietose randama titnaginių įrankių, akmeninių kirvukų. Dauguma jų priklauso III - II tūkstantmečiui pr. Kr., tačiau randama ir senesnių: Neries regioninio parko teritorijoje, prie Pugainių kaimo, aptikta vėlyvojo paleolito IX tūkstantmečio pr. Kr. stovyklavietė. 
      Vėlesni amžiai Neries pakrantėse paliko žymiai daugiau ir įvairesnių archeologinių paminklų. II tūkstantmetyje pr. Kr. Neries baseine formavosi pirmoji rytų baltų kultūra - brūkšniuotosios keramikos kultūra. Ši I tūkstantmetyje pr. Kr. didelėje dabartinės Baltarusijos ir rytų Lietuvos teritorijoje gyvavusi kultūros sritis IV a. suskilo į dvi dalis. Į vakarus nuo Baltarusijoje esančio Naručio ežeryno susiformavo Rytų Lietuvos pilkapių sritis, priskiriama lietuvių genčiai. Šie laikai vadinami baltų kultūrų “aukso amžiumi”. Buvo išmokta gaminti geležį iš vietinės balų rūdos, pradėta gyventi sėsliai, prie piliakalnių kūrėsi gyvenvietės, vystėsi žemdirbystė. Didžiausia ir svarbiausia šių žemių upė buvo Neris, prie jos XIII a. susiformavo Lietuvos valstybės branduolys, o ilgainiui, valstybei išsiplėtus, lietuviais imti vadinti visi į ją įėjusių genčių žmonės. 
     Didžioji dauguma Neries regioninio parko teritorijoje esančių kultūros paveldo objektų būtent ir priklauso lietuvių genties susiformavimo bei Lietuvos valstybės susidarymo laikotarpiui. 
      XIII a. sostinei iš Kernavės išsikėlus į Vilnių ir jam stiprėjant, sumažėjo kitų pilių reikšmė. Netoliese esančiame Vilniaus
mieste virė gyvenimas, buvo statomos bažnyčios, rūmai. Tarp dviejų senųjų sostinių buvusios pilys apleistos sunyko, palikdamos vietos gyventojų atmintyje padavimus apie piliakalniuose nuskendusias bažnyčias. 
      Tolesnis šio krašto likimas labai susijęs su to meto politiniais įvykiais. 1385 m. Krėvos unija Jogaila pažadėjo priimti krikštą ir prijungti Lietuvos žemes prie Lenkijos. Lietuvoje sudaromos Vilniaus ir Telšių vyskupijos, pavaldžios Gnezno vyskupui, į parapijas atvyksta lenkų kunigai. 1413 m. Horodlėje 43 lietuvių didikų šeimoms suteikiami lenkų herbai. Vilniuje ir aplinkiniuose dvaruose lenkų kalba ypač išpopuliarėjo 1544 -1548 m., kai Vilniuje gyveno Žygimantas Augustas.  
      1569 m. Liublino unija Lietuvą ir Lenkiją sujungė į vieną valstybę, kurioje vyraujantis vaidmuo teko Lenkijai. Lenkų kalba tampa didikų šnekamąja kalba. Tuo metu sparčiai auga miestai, ypač Vilnius, kuris tampa svarbiu kultūriniu ir politiniu centru. Tai pakeitė ir Vilniaus apylinkių likimą. 
      Gražiose panerių žemėse nuo XVI a. kūrėsi dvarai, kai kurie jų priklausė gerai žinomoms giminėms. Iš XVIII - XIX a. žinoma, kad šiose vietovėse dvarus turėjo Giedraičiai, Daubarai, Ruseckai, Jundzilai ir kitos Lietuvoje žinomos giminės. Vilniaus apylinkių dvarininkai savo žemėse statė bažnyčias, kurios iki šiol žavi savo architektūra. Dvaruose vyravusi lenkų kalba ima plisti tarp valstiečių, ypač gyvenusių arčiau sulenkėjusių dvarų. 
      XVII a. pabaigoje, po Respublikos padalijimo, visa LDK teritorija su Vilniumi atiteko Rusijai. Carienė buvusius karaliaus dvarus ir dalį bažnyčių žemių išdalino savo favoritams. Senieji dvarininkai nebuvo tuo patenkinti, todėl netrukus prasidėjusio Napoleono karo žygio metu palaikė prancūzus. Pietiniu Neries regioninio parko pakraščiu einančiu Peterburgo - Varšuvos traktu traukianti prancūzų kariuomenė prieš Vilnių išsidalijo į kelias dalis ir apsupo miestą. Kariuomenė keliose vietose turėjo susirasti brastas per Nerį. To meto prancūzų generolų dienoraščiuose yra minimi Neries regioninio parko kaimai, esantys prie patogių perėjimui per Nerį vietų: Karageliškės, Ausieniškės, Airėnai. Grįžtanti nuo Maskvos pralaimėjusi prancūzų kariuomenė jau nebuvo taip džiaugsmingai sutinkama, nes plėšė pakeliui pasitaikančiose vietovėse gyvenusius žmones. Iki šiol panerių kaimuose pasakojama apie žiaurų išbadėjusių prancūzų elgesį, įvairiose vietose paslėptus prisiplėštus turtus. 
      Didelę reikšmę šio regiono ekonominei ir kultūrinei raidai turėjo 1831 ir 1863 metų sukilimai prieš carinės Rusijos valdžią. Jiems pralaimėjus, buvo atimamos bažnyčių ir dvarų žemės, tremiami žmonės, į jų vietą atkeliami rusai valstiečiai. Laimei, šios represijos visiškai nesunaikino gyvavusios dvarų kultūros. Daugelis to meto šviesuolių, ilgėdamiesi buvusios Lietuvos valstybės didybės, labai domėjosi jos praeitimi, kultūra, kalba. Iš to meto likę L. Kondratovičiaus - Sirokomlės, K. Tiškevičiaus Vilniaus apylinkių aprašai, kuriuose minima daug Neries regioniniame parke esančių vietovių. 1871 m. išleista K.Tiškevičiaus knyga “Neris ir jos krantai” ir šiandien neprarado savo istorinės, etnologinės, mokslinės vertės.  
      1914 m.kilęs I Pasaulinis karas pakeitė daugelio žmonių ir šalių likimus. Palankiai susiklosčius istorinėms aplinkybėms, Lietuva pagaliau galėjo 1918 m. paskelbti nepriklausomą valstybę su sostine Vilniumi. Tačiau tolesni įvykiai nebuvo palankūs Vilniaus kraštui. Kraštas okupuojamas Lenkijos, okupacija tęsiasi iki II Pasaulinio karo.
      Nors po karo Lietuva atgauna Vilniaus kraštą, Sovietų Sąjungos okupacinė valdžia vykdo represijas, trėmimus. Tuo metu iš Vilniaus krašto buvo ištremta daugelis nespėjusių pasitraukti į vakarus dvarininkų ir išsilavinusių žmonių. 1944 - 1947 metais leidus repatrijuoti į Lenkiją lenkų tautybės asmenims, išvyko 178 000 žmonių. Vilniaus apylinkės ištuštėjo, netekdamos trečdalio gyventojų, tarp jų pačių stipriausių Vilnijos ūkininkų ir dvarininkų. Tuo metu sunyko Neries regioninio parko teritorijoje ir netoliese buvę dvarai, buvo nugriauti kaimuose stovėję kryžiai, koplytėlės. Į išvykusių vietos gyventojų vietą kėlėsi imigrantai, daugiausiai iš Gudijos. 
      Kuriamiems kolūkiams dažniausiai vadovavo svetimi žmonės, kurie nežinojo šio krašto istorijos, nesistengė išsaugoti čia esančių paminklų. Tarybiniais metais buvo deklaruojama kultūros paminklų apsauga, tačiau tuo metu dabartinėje Neries regioninio parko teritorijoje buvo sunaikinta daug pilkapių, senkapių, mitologinių akmenų. 
      1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1992 m. įsteigus Neries regioninį parką, padėtas tvirtas juridinis pagrindas šioje teritorijoje esančių kultūros vertybių apsaugai.
      Šiuo metu parko teritorijoje aptikti 8 piliakalniai, 4 senovės gyvenvietės, 15 pilkapynų ar pavienių pilkapių, gausu mitologinių akmenų. Tačiau, rodos, tokioje gerai ištyrinėtoje teritorijoje vis dar pavyksta aptikti iki šiol nežinotų kultūros objektų: vien per 2003 metus parko teritorijoje ir netoli jos aptikti 2 piliakalniai, pilkapynas, Alkų kalnai, daug mitologinių akmenų.