ŠALTINIS

    Sukantis metų ratui, vaizdingas Neries slėnio kraštovaizdis traukia mus gėrėtis vis naujai atsiveriančiu grožiu. Bet ar jaučiame po mūsų kojomis gelmėse pulsuojantį šio krašto didžiausią turtą – šaltinius?

    Šiose vietose gamta sukūrė pačias palankiausias sąlygas kauptis dideliems požeminio vandens ištekliams: tris kartus ant Lietuvos stūksoję ledynai čia suklostė apie 100-150 m storio morenines priemolio ir smėlio, žvirgždo, gargždo nuogulas. Smėlingose nuogulose susikaupęs tirpstančio ledyno vanduo uždarytas tarp nelaidžių vandeniui molingų sluoksnių. Gilus Neries slėnis perskrodžia storas ledynų sąnašas ir atveria požeminiam vandeniui kelią į paviršių, todėl palankiausios vietos versmėms susidaryti yra statūs Neries ir jos intakų šlaitai. Kadangi Neries regioninio parko teritorijoje Neris kerta Baltijos aukštumų kalvyną, visoje šioje atkarpoje yra gausybė vietų, kur atsiveria požeminiai šaltiniai. Yra suskaičiuota, kad Vilniaus apylinkėse iš kiekvieno Neries baseino kvadratinio kilometro į upę kas parą nuteka didžiuliai kiekiai, net 100-150 m³ požeminio vandens. Nutekėjusio vandens klodus nuolat papildo Neries slėnį supančiose aukštumose į žemės gelmes prasifiltruojantis kritulių vanduo. Dalis tokio filtruoto kritulių vandens nepasiekia giliųjų požeminių vandens gyslų ir išsiveržia gruntinio vandens šaltiniais upių slėnių šlaituose. Toks yra ir šis šaltinis.
    Filtruodamasis smėlingais požeminiais nuogulų sluoksniais link Dūkštos slėnio, požeminis vanduo įsisotina į gruntą iš atmosferos patenkančiu deguonimi, kuris oksiduoja lakias organines medžiagas, taip pašalindamas visas kvapias medžiagas ir nusodindamas geležį. Dėl to šio šaltinio vanduo yra labai tyras ir gero skonio. Tačiau geras skonis nėra svarbiausia geriamo vandens savybė. Sveikatai daug svarbesni yra vandens mineralizacijos, organinių junginių ir nitratų kiekio rodikliai.


Lietuvos geologijos tarnyboje atlikus šio šaltinio vandens tyrimus, gauti tokie rezultatai: ·  

• Šaltinio vanduo skaidrus, bespalvis, bekvapis, gėlas. Bendroji mineralizacija vidutinė. Nustatyta ištirpusių mineralinių medžiagų suma – 609 mg/l, bendrasis vandens kietumas – 7,0 mg-ekv/l ir yra karbonatinio tipo (t.y. virinant pasišalintų iškrisdamas nuosėdomis). 
• Šaltinio vanduo švelnaus neutralaus skonio. Tai sąlygoja pakankamai gerai subalansuoti vandens cheminę sudėtį sąlygojantys anijonų bei katijonų grupių elementai.
• Vanduo švarus, neužterštas azoto turinčiais junginiais, jame visai nerasta amoniako ir tik nežymus kiekis nitratų ir nitritų. Tai rodo esant gerą šaltinio ir jo aplinkos sanitarinę būklę.

    Nuo seno žinomos legendos ir padavimai apie stebuklingų šaltinių gydomąją galią. Lietuvių pasakose minimas gyvasis gydantis vanduo dažnai atnešamas iš “ano pasaulio”, požemio – mirusių karalystės. Joje nėra mirties, karaliauja nesibaigianti gausa, todėl šis pasaulis ir gali suteikti galią išgydyti ar atgaivinti. Mirusių šalis buvo įsivaizduojama vakarų pusėje, kur leidžiasi saulė. Vilniaus apylinkių senieji gyventojai gerbė šventus šaltinius, ištekančius į saulę (rytų ar pietų kryptimi) iš vakarų pusės. Kaip saulėlydis rodo kelią iš gyvenimo į mirtį, taip saulėtekis simbolizuoja atgimimą, kurio išraiška ir yra į rytus tekantys vandenys. Tokį vandenį žmonės naudojo gydymui ir užkalbėjimui.
    Nors apie šį šaltinėlį tokių padavimų nežinoma, bet jis taip pat teka saulės kryptimi ir galėtų būti laikomas šventu.