ĄŽUOLŲ KALNAS

     Iš apžvalgos bokšto atsiveria Neries ir Dūkštos santakos slėnis. Tai viena iš gražiausių Neries regioninio parko vietovių. Neris, atitekėdama nuo Vilniaus, išsiveržia iš tarpukalnių aukštumos ir patekusi čia daro didelę Velniakampio kilpą. Šis išraiškingas Neries slėnio kraštovaizdis pradėjo formuotis maždaug prieš 15 tūkstančių metų, palaipsniui traukiantis paskutiniajam ledynui. Dūkštos upelė, atitekanti aukštu siauru, lyg kanjonas, slėniu aprėmina šią vietovę iš šiaurinės pusės, suteikdama teritorijai ypatingo jaukumo. Įdomu, jog šiame, nuo šiaurės vėjų natūraliai apsaugotame ir į pietus nukreiptame slėnyje, oro temperatūra vidurdienį 2-3 laipsniais aukštesnė negu atviruose laukuose. Todėl čia tiek daug retųjų augalų.

    Šią patogią, lyg kokia gamtinė tvirtovė vietovę, seniai pastebėjo žmonės. Čia slepiasi tūkstantmetės tėviškės istorijos puslapiai. Po jūsų kojomis žemė, kurioje rasta daiktų liudijančių, kad mūsų protėviai gyveno čia  beveik prieš du tūkstančius metų. Tiesiai už Neries – Padūkštų pilkapynas. Gal iš tiesų kažkur  netoliese prieš 1,5 tūkstančius metų degė apeiginiai laidotuvių laužai ir vėlės, per tamsius Neries vandenis, buvo palydimos į mirusiųjų šalį kitame krante. I mūsų eros tūkstantmečio viduryje greta Neries esančiose kalvose buvo pradėti įrenginėti piliakalniai, kurie sudarė Vilniaus – Kernavės gynybinį  kompleksą. Apačioje slėnyje matyti vienas iš jų – Karmazinų - piliakalnis. Piliakalnio forma, padavimai leidžia daryti prielaidą, kad šis kalnas galėjo būti alkakalniu, t.y. vieta, kur mūsų protėviai aukojo aukas dievams...