DIDYSIS DŪKŠTOS AKMUO

...Kietas kaip akmuo, akmenširdis, stovi kaip suakmenėjęs...  atrodytų, kad nieko nėra kietesnio už akmenį. Tačiau atidžiai pažvelgus į gulinčius riedulius, ypač tą didžiausiąjį, matomos šviesios ir tamsios juostelės, plyšiai, įtrūkimai, duobutės. Pasirodo, kad ir “kietuolis” akmuo ne toks jau kietas. Buvo mėtytas ir vėtytas, ugnį ir vandenį  perėjo, kol čia atkeliavo 

     Gimė jis ugnyje. Prieš daugiau nei milijardą metų, kai žemės paviršių dengė visai kiti vandenynai ir žemynai, viename iš jų, kelių dešimčių kilometrų gylyje iš ugninės skystos magmos pradėjo kristalizuotis granitas. Magma – tai klampus skystis, susidaręs žemės gelmėse, kur dėl šimtus ir net tūkstančius laipsnių siekiančio karščio kietos uolienos išsilydo. 



     




     Kai magma pradeda kilti aukštyn, temperatūra nukrinta, ir iš magmos vėl išsikristalizuoja grūdeliai- mineralai. Todėl ir matote riedulio paviršiuje blizgančias rausvų feldšpatų plokštumėles, atidžiai įsižiūrėję galite pamatyti juodus žėručio (biotito) žvynelius ir pilkus kvarco grūdelius. . Būtų granitas kaip granitas, bet kad visas juostuotas, šviesesnes juosteles keičia tamsesnės. O taip yra dėl to, kad vėliau šis granitas pateko į kalnų susidarymo procesą. Susidūrus dviems dideliems žemynams,  žemės pluta pradėjo spaustis, storėti, vėliau supleišėjo, o  atsiradę “žvynai” lindo vienas po kitu. Tokių kalnų gilesnėse dalyse susidaro gneisai, migmatitai, milonitai – juostuotos ir plyšiuotos uolienos, panašios į prieš jus esančiąją. Bėgant laikui, kalnai buvo nuardyti, o gilesnės dalys, iškeltos į paviršių, pačios tapo kalnais. Taip uoliena pateko į dienos šviesą kažkur dabartinėje Švedijoje ar Suomijoje.    
  





  Klimatas Žemėje šaltėjo, ledo kepurė šiaurėje augo ir storėjo, kol pradėjo slinkti į pietus. Prieš dešimtis tūkstančių metų iš šiaurės, šiaurinės Švedijos ir Suomijos, pajudėjęs ledynas nuo kalno nuplėšė uolos gabalą ir pradėjo ridenti į Lietuvą. Rideno, rideno, kol iš uolos liko tik šis riedulys. 


     Bet ir čia jam nebuvo ramybės. Ledo masė beslinkdama  subraižė riedulių paviršių, o ledui betirpstant, vandens srautai pagilino plyšius, išgraužė griovelius  Vandens kriokliukai išmušė kelių dešimčių cm skersmens duobutes. Ledynui nutirpus, jis pateko į vieną iš didelių ledyninių upių –Dūkštos “prosenelę”. O ir pati Dūkšta tebeardo riedulius, užliedama juos per potvynius, gilindama plyšius ir išgrauždama naujus.  

     Taigi, laikui bėgant, akmuo subyrės, virs smėliu ir dulkėmis, nugrims į gelmes ir... istorija prasidės iš naujo. Riedulyje matote vandens išskobtą pusiau apvalią duobutę. Panašius “dubenuotus”akmenis mūsų protėviai pagonys garbino, naudojo apeigoms. Ir šis akmuo galėjo būti tam naudotas, juolab kad šalia piliakalniai ir senų gyvenviečių liekanos.