DŪKŠTŲ ATODANGA

   Dūkštos vandens srautui vingyje ties buvusia užtvanka išgraužus šlaito apačią, dalis šlaitą dengusių nuogulų nuslinko į upę – atsidengė šlaitą sudarančių nuogulų sluoksniai ir susiformavo atodanga. Dūkštų atodangos aukštis: 14 – 15 m, ilgis palei upės vagą – 20 m. 

    Atodangos viršuje aiškiai matomas 2,5–3,5 m storio smėlio, žvirgždo–gargždo ir riedulių sluoksnis. Skirtingo dydžio akmenukai, be jokios tvarkos, susmaigstyti neišrūšiuotame smėlyje pačiame sluoksnių viršuje. Tai stipraus ledyno tirpsmo vandenų srauto suklota medžiaga srauto vagos dugne. Žemiau slūgsantis žvirgždo sluoksnis, rodo, kad jį sunešusio srauto srovė buvo žymiai silpnesnė. Užlipę ant atodangos, galime pasivaikščioti buvusio srauto dugnu. Tai nežymiai banguota aikštelė, plytinti iki tolumoje kūpsančių moreninių kalvų papėdžių.

    Dėl vėjo ir lietaus poveikio, nuolat byranti viršutinė atodangos dalis jau paslėpė nuo mūsų akių gilesnius nuogulų sluoksnius. Tačiau anksti pavasarį arba po smarkių liūčių išdžiūvusios atodangos fone, po žvirgždo–gargždo sluoksniu, dar galima pamatyti apie 0,5 m storio drėgno smulkaus smėlio sluoksnio kontūrą.

    Dar žemesnėje atodangos dalyje galima pamatyti  smėlyje gausybę morenos (morena – tai  ledynų paliktos nuogulos) gabalų. Smulkus geltonas smėlis nusėdo prieledyniniame baseine, kurį laiką telkšojusiame Dūkštos klonyje ir apylinkėse. Pakrantės bangos išplautos krantų morenos gabalus riteno ir voliojo, laikas nuo laiko apklodamos smėliu. Taigi, šioje vietoje buvo prieledyninių marių pakrantė.      

    Laikui bėgant šviežiai atsidengusius nuogulų sluoksnius paslepia deliuvis–byrančių, slenkančių ir vandens plaunamų atodangą sudarančių nuogulų mišinys. Deliuvio danga nuolat auga, ypač stora ji susikaupia atodangos apačioje. Ji sutvirtina skardį, tačiau tuo pačiu pamažu užverčia trumpam atsiskleidusį geologinės knygos puslapį.