DŪKŠTŲ ATODANGA

   
    Dūkštos vandens srautui vingyje ties buvusia užtvanka išgraužus šlaito apačią, dalis šlaito dengusių nuogulų nuslinko į upę – atsidengė šlaitą sudarančių nuogulų sluoksniai – susiformavo atodanga. 

    Laikui bėgant šviežiai atsidengusius nuogulų sluoksnius paslepia deliuvis. Tai byrančių, slenkančių ir vandens plaunamų atodangą sudarančių nuogulų mišinys. Deliuvio danga nuolat auga, ypač stora ji susikaupia atodangos apačioje. Ji sutvirtina skardį, tačiau pamažu užverčia trumpam atsiskleidusį geologinės knygos puslapį.

    Viršutiniame jos sluoksnyje matosi iki 3,5 storio smėlio, žvirgždo-gargždo ir riedulių sluoksnis. Tai stipraus ledyno tirpsmo vandenų srauto suklota medžiaga srauto vagos dugne.   

     Dėl vėjo, lietaus ir gravitacijos jėgos poveikio nuolat byranti viršutinė atodangos dalis jau paslėpė nuo mūsų akių gilesnius nuogulų sluoksnius. Anksti pavasarį arba po smarkių liūčių išdžiūvusios atodangos fone po žvirgždo-gargždo sluoksniu galima pamatyti apie 0,5 m storio dar drėgno smulkaus smėlio sluoksnio kontūrą .  



    


    Dar žemesnėje atodangos dalyje galima pamatyti  smėlyje gausybę morenos (morena – tai  ledynų paliktos nuogulos)gabalų. Smulkus geltonas smėlis nusėdo prieledyniniame baseine, kurį laiką telkšojusiame Dūkštos klonyje ir apylinkėse. Pakrantės bangos išplautos krantų morenos gabalus riteno ir voliojo, laikas nuo laiko apklodamos smėliu. Taigi, šioje vietoje buvo prieledyninių marių pakrantė.   

     Atodangos apačioje slūgsančias nuogulas (10-11 m, matuojant nuo upės vandens lygio) deja, jau slepia storas nuogulų sluoksnis.