DŪKŠTŲ ĄŽUOLYNAS
    Važiuodami nuo Vilniaus link Kernavės, už Dūkštų miestelio pavažiavę apie    1 km, dešinėje kelio pusėje pamatysite didžiausią (302 ha) Lietuvoje išlikusį natūralų ąžuolyną. Tai unikalus gamtinis objektas, atlaikęs amžių išbandymus Dūkštų kraštovaizdžio draustinyje. Čia auga 170 – 200 metų ąžuolai. Biologinės įvairovės požiūriu vertingiausiame 35,8 ha plote įsteigtas gamtinis rezervatas.
      Ąžuolynas vertingas ne tik savo senaisiais ąžuolais, bet ir per daugelį metų susidariusia brandaus lapuočių miško bendrija, kuri yra tinkama buveinė daugeliui retų ir nykstančių gyvūnų, augalų, grybų ir kerpių rūšių. Ąžuolynas išsiskiria rūšine šikšnosparnių įvairove ir gausa. Čia gyvena net 7 rūšių šikšnosparniai: natuzijaus šikšniukas, šikšniukas nykštukas, europinis plačiaausis, mažasis nakviša, dvispalvis plikšnys, rudasis ausylis ir branto pelėausis. Netoliese esančiame Dūkštos upelio slėnyje, kurio šlaitai apaugę senais ąžuolais, gyvena parko įžymybė – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta didžioji miegapelė. Margas ąžuolyno sparnuočių pasaulis. Uoksuose įsikuria žaliosios meletos, didieji margieji geniai, naktimis ūbauja naminės pelėdos, peri retieji mūsų krašto paukščiai: juodasis gandras ir mažasis erelis rėksnys. Ąžuolyne galima sutikti šernų kaimenes, beskanaujančias giles. Retsykiais užklysta stirnos, elniai.
      Įdomus ir paslaptingas Dūkštų ąžuolyno ir Dūkštos upelio slėnio, apaugusio senais, drevėtais ąžuolais, vabzdžių pasaulis. Čia rastos retos vabalų rūšys, kurios būdingos tik brandžių plačialapių miškų buveinėms. Tai niūraspalvis auksavabalis, marmurinis auksavabalis, purpurinis plokščiavabalis ir keturdėmis maitvabalis. Šalia ąžuolyno esantis Dūkštos upelio slėnis vasarą stebina dieninių drugelių gausa.  
      Dūkštų ąžuolynas turtingas augalų įvairove. Čia auga 280 rūšių augalai. Ypatingai čia gražu pavasarį, kai ąžuolynas pasipuošia įvairiomis spalvomis. Geltonus žiedus link pavasarinės saulės tiesia ankstyvasis šalpusnis, pavasarinis švitriešis, geltonžiedė plukė. Melsvai ąžuolyną padabina triskiautė žibuoklė, tamsioji plautė. Rausvus žiedus iš žemės iškelia parazitinis augalas – gegužinė žvynašaknė. Ąžuolyne auga ir retieji augalai. Net 5 rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą (miškinė dirsė, statusis atgiris, balandinė žvaigždūnė, stačioji vaizgina, tuščiaviduris rūtenis), 18 augalų rūšių, augančių ąžuolyne - retos ir ribotai Lietuvoje paplitusios.
      Iš viso Dūkštų ąžuolyne šiuo metu yra žinoma 95 rūšys kerpių ir su jomis susijusių grybų. Iš jų 6 rūšys, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. 8 rūšys yra vertingos miško biotopų indikatorės. 6 rūšys yra retos Lietuvoje ir aplinkiniuose regionuose, viena jų – Bactrospora dryina randama tik Dūkštų ąžuolyne ir Dusetų girioje. Botanikos instituto 2003 metais atliktų tyrimų metu čia nustatyta 317 grybų rūšių, iš jų 17 yra retos ir saugomos, o krokinis minkštenis laikomas vienu iš dešimties labiausiai nykstančių grybų Europoje. Šis grybas priklauso labai senų ąžuolų grybinei florai ir sparčiai nyksta visoje Europoje, nes mažėja medynų su senais ąžuolais.

VERKŠIONIŲ REGYKLA

    Nuvažiavus 4 km Nuo Dūkštų link Vievio, kairėje kelio pusėje atsiveria
įspūdingi Neries ir jos slėnio vaizdai. Didelė Velniakampio kilpos dalis
matoma kaip ant delno. Šalia kavinės "Pušynėlis" įrengtoje apžvalgos
aikštelėje galima pasigėrėti nuostabia Neries vingių panorama.

	PANERIŠKIŲ REGYKLA     Važiuojant senuoju plentu Vilnius-Kaunas, 3 km už Rykantų, pasukus į dešinę ir 2 km pavažiavus miško keliuku, gali atsidurti ant aukšto Neries šlaito. Nuo jo atsiveria nuostabi Neries slėnio panorama. Matyti upės vingis, kelios salos. Abiejuose Neries krantuose ošia pušynai.      Vaizdingumu Paneriškių atodanga gali varžytis su garsiomis Lietuvos upių atodangomis. Čia taip pat gausu retų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų. Tai kalninė arnika, tamsialapis skiautalūpis, smėlinis eraičinas ir kt. Šlaito apačioje, netoli Paneriškių kaimo, ošia šimtametis Paneriškių ąžuolas.
	DŪKŠTŲ ATODANGA (Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas)     Dūkštų atodangos aukštis: 14 – 15 m, ilgis palei upės vagą: 20 m. Upės vandens srautui vingyje ties buvusia užtvanka išgraužus šlaito apačią, dalis šlaito dengusių nuogulų nuslinko į upę – atsidengė šlaitą sudarančių nuogulų sluoksniai – susiformavo atodanga.     Viršutiniame jos sluoksnyje matosi iki 3,5 storio smėlio, žvirgždo-gargždo ir riedulių sluoksnis. Tai stipraus ledyno tirpsmo vandenų srauto suklota medžiaga srauto vagos dugne.        Dėl vėjo, lietaus ir gravitacijos jėgos poveikio nuolat byranti viršutinė atodangos dalis jau paslėpė nuo mūsų akių gilesnius nuogulų sluoksnius. Anksti pavasarį arba po smarkių liūčių išdžiūvusios atodangos fone po žvirgždo-gargždo sluoksniu galima pamatyti apie 0,5 m storio dar drėgno smulkaus smėlio sluoksnio kontūrą .      Dar žemesnėje atodangos dalyje galima pamatyti  smėlyje gausybę morenos (morena – tai  ledynų paliktos nuogulos) gabalų. Smulkus geltonas smėlis nusėdo prieledyniniame baseine, kurį laiką telkšojusiame Dūkštos klonyje ir apylinkėse. Pakrantės bangos išplautos krantų morenos gabalus riteno ir voliojo, laikas nuo laiko apklodamos smėliu. Taigi, šioje vietoje buvo prieledyninių marių pakrantė.
	KARMAZINŲ ATODANGA (Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas)     Karmazinų atodangos aukštis: 35 – 36 m, ilgis palei upės vagą: 40 m. Netoli Karmazinų piliakalnio, Dūkšta pasuka į pietus, neįveikusi stataus 55 m aukščio klonio šlaito. Stiprios srovės nuolat ardomas šlaitas tai vienur, tai kitur nuslenka, atidengdamas šlaitą sudarančių nuogulų sluoksnius. Viršutinė atodangos dalis labai užgriuvusi dėl biraus smėlio tarpsluoksnių, slūgsančių tarp molio ir morenos sluoksnių. Žemiau esantis smėlio tarpsluoksnio storis apie 20-50 cm. Smulkiame geltoname smėlyje aiškiai matomi balkšvo aleurito ir pilko molio  sluoksneliai. Tai prieledyninių marių nuosėdos.      Apatinėje skardžio dalyje, nuvalius deliuvį, galime patyrinėti priešpaskutiniojo – Medininkų – ledyno moreną. Tai pilkas kietas įvairaus storio plokštelėmis skylantis moreninis priesmėlis su nuosėdinių ir kristalinių uolienų žvirgždo bei gargždo apvalainukais. Upės vagoje galime patyrinėti seniausią į Žemės paviršių išeinančią šių apylinkių moreną, paliktą Žemaitijos ledyno, atslinkusio prieš 302 tūkst. metų. Tai labai kietas rusvai pilkas moreninis priesmėlis, kurį pagal geologinių gręžinių duomenis dar aptiktume maždaug iki 20 m gylio.
	ŠVENTASIS DAUBŲ ĄŽUOLAS (Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas) Šventasis Daubų ąžuolas auga kairiajame Dūkštos krante, apie 400 metrų iki santakos su Nerimi. Tai pats storiausias šių apylinkių ąžuolas (kamieno skersmuo 1,57 m, kamieno apimtis - 4,95 m). Ąžuolo amžius apie 300 metų.     Ąžuolas auga vietovėje, vadinamoje Daubomis, esančioje Dūkštos slėnyje tarp Buivydų ir Karmazinų piliakalnių. Archeologų manymu, Karmazinų piliakalnis nuo VI a. galėjo būti naudojamas kaip šventvietė – alkakalnis. Apie šį alkakalnį ir Daubų vietovę bei Buivydų piliakalnį yra pasakojama daug padavimų, kuriuose minima čia buvusi šventykla, pagonių maldos vieta.     Iš senųjų metraščių užuominų galima spėti, kad šiose vietovėse senovėje būta didžiulės ąžuolų girios, kuri tęsėsi nuo Kauno pusės iki Maišiagalos ir Vilniaus. Matyt šioje didelėje ąžuolų girioje buvo nemaža šventviečių: minima šventa Pajautos giria prie Žąslių, Kukovaičio giria prie Šventosios, Alkos giria prie Kazokiškių, Šventas Gojaus miškas prie Kernavės. Metraščiuose minima, kad 1377 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikai buvo sudeginti šventoje Kukovaičio giraitėje netoli Maišiagalos. Šios didžiosios girios likučiai yra Dūkštų ąžuolynas ir tebežaliuojantys pavieniai didžiuliai ąžuolai Vilniaus apylinkėse.
	ĄŽUOLŲ KARALIENĖ     Ąžuolų karalienę Jūs rasite važiuodami nuo Sudervės link Dūkštų. Kelio Sudervė-Dūkštos 7 kilometre, pasukite į dešinę (Jus nukreips medinė rodyklė) ir pavažiuokite miško keliuku apie 300 metrų.     Ąžuolų karalienė ošia 25 miško kvartale. Jos skersmuo 1,40 m, apimtis - 4,40 m. Prieš kelis dešimtmečius už kelių šimtų metrų nuo jos ošė Ąžuolų karalius, kuris, neatlaikęs metų naštos, deja, išvirto.
	VAIGELIŠKIŲ ĄŽUOLAS      Vaigeliškių ąžuolą Jūs rasite važiuodami nuo Sudervės link Dūkštų. Kelio Sudervė-Dūkštos 6 kilometre, dešinėje pusėje įrengta atokvėpio vieta, nuo kurios paėję apie 100 metrų ir auga Vaigeliškių ąžuolas.  Šimtametis Veigeliškių ąžuolas auga 37 miško kvartale. Jo skersmuo  1,56 m, apimtis - 4,90 m.     Ąžuolai - neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Ąžuolynai XVI a. Lietuvoje galėjo sudaryti nuo 15 iki 20 proc. visų miškų. Šie seni ąžuolai primena mums apie protėvių garbintas šventąsias girias.
	AUSIUTIŠKIŲ KONGLOMERATAS (kairiojo Neries kranto turistinė trasa)     Šis neįprastos formos darinys, lyg nebylus geologinės praeities liudininkas, stūkso ties Ausiutiškių vienkiemiu, kairiajame Neries krante, prie pat upės vagos.  Konglomerato aukštis – 2,10 m, ilgis – 5,55 m, plotis – 3,20 m., didžiausia horizontali apimtis – 12,80. Gerai matomas vis dar išlikęs pirminis sucementuotų nuogulų sluoksniuotumas.      Konglomeratas [lot. conglomeratus – sukauptas, surinktas] – tai nuosėdinė uoliena, kurią sudaro susicementavęs įvairiagrūdis smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai. Kad tai tiesa, galima įsitikinti iš arčiau apžiūrėję Neries šlaituose nuo Lazdynų Vilniuje iki Kernavės tai vienur tai kitur randamus konglomeratų luistus.      Konglomeratai susiformuoja dėka sudėtingų požemyje vykstančių hidrocheminių procesų, kai žvyro sluoksnyje išsikristalizuoja kalcitas. Požeminiame vandenyje visada yra tam tikras kiekis ištirpusio kalcio bikarbonato. Požeminio vandens srautui pasiekus labai laidų ir poringą žvyro sluoksnį, jame sumažėja slėgis ir tai sąlygoja  kalcito išsikristalizavimą.     Šioje vietoje Neries šlaito aukštis yra per 50 metrų. Atidžiau patyrinėjus šlaitus, tai vienur, tai kitur galima aptikti ir daugiau konglomeratų darinių, tiesa, mažesnių. Todėl manoma, jog tikroji konglomeratų augimvietė buvo maždaug 12-15 m aukštyje, matuojant nuo upės vandens lygio. Vadinasi, kažkada tokiame aukštyje šlaituose buvo požeminio vandens šaltinių išsikrovimo vietos, kuriose ir formavosi ši geologinė įdomybė.
	VEPRIŲ EŽERAI     Veprių ežerai išsidėstę kairiajame Neries krante, Paaliosės miške. Tai 2 ežerai: Veprinis (6,60 ha) ir Vepriukas (2,16 ha). Abu ežerai yra termokarstinės kilmės, gilūs. Didžiausias Veprinio gylis yra 16 m., Vepriuko - 9,5 m. Ežerus jungia bevardis 0,5 km ilgio upelis, tarp ežerų plyti tarpinio tipo pelkė. Veprinio šiaurinė pusė užpelkėjusi, šaltiniuota. Tai nenuotakūs ežerai, telkšantys užpelkėjusios trečios Neries terasos įduboje. Veprinis išsiskiria savo žalia vandens spalva dėl jo dugne susikaupusių karbonatingų dugno nuosėdų.     Kiekvienas Lietuvos ežeras vis kitoks. Ežerai skiriasi savo kilme, amžiumi, vandens savybėmis, kraštovaizdžio grožiu. Nevienodi augalai juose auga, skirtingos žuvys juose gyvena. Vienus mokslininkai vadina ešeriniais, kitus kuojiniais ar karšiniais. Tokie ežerų pavadinimai priklauso nuo juose gyvenančių žuvų rūšių, o tiksliau, nuo ekologinių sąlygų, nuo kurių priklauso  žuvų rūšinė sudėtis.     Veprinio ežeras yra priskiriamas karosinių ežerų tipui. Šio tipo ežerai yra skurdūs maisto medžiagomis, su ištisine  priekrantės augalų juosta. Žuvų gausumas labai priklauso ir nuo deguonies kiekio žiemą. Jei deguonies trūksta, po dusimo žuvų labai sumažėja. Todėl tokio tipo ežeruose prisitaikę gyventi tik deguonies trūkumui mažai jautrios žuvys – paprastieji karosai, ešeriai, kuojos.     Abu ežerai ir juos supantys miško kvartalai yra paskelbti Veprių botaniniu draustiniu. Čia aptinkama daug retų augalų: šakotoji ratainytė, dvilapis purvuolis, pelkinė lanksva, raudonoji gegūnė ir kt.
	VELNIAKAMPIO EŽERAS     Velniakampis - didžiausias Neries regioninio parko ežeras. Jo plotas  8 ha. Per ežerą teka vingiuojantis Elnos upelis. Šiaurinis ir rytinis ežero šlaitai aukšti, pietinis žemas, užpelkėjęs. Ežeras telkšo ledo guolio dubumoje, antroje Neries terasoje. Aplink plyti dideli miškų masyvai.      Ežerą juosiantį keliuką supa apyniais apaugusios pušys, viliodamos į savo paslaptingą ir žalią miško pasaulį. Vasarą šia gausu poilsiautojų. Pakrantėje įrengtoje poilsiavietėje galima ramiai atsipūsti po darbo, pasimėgauti švariu ir skaidriu ežero vandeniu.
	SAIDŽIŲ ŠALTINIS     Saidžių šaltinis trykšta greta Saidžių kaimo, Neries upės slėnio kairiojo šlaito papėdėje, Lentvario girininkijos 64 kvartale. Šaltinis išteka didelio sufozinio cirko pakraštyje. Aukščio skirtumas tarp Saidžių šaltinio ir Neries upės lygio sudaro 1,3-1,5 m. Nuo šlaito papėdės, kur išteka šaltinis, iki Neries upės yra 19 metrų atstumas.        Šaltinis sufoziniame cirke (duburyje) turi dvi aiškiai matomas iškrovos vietas. Iš abiejų vietų srūvančios vagelėmis tėkmės arčiau Neries sueina į vieną. Šaltinio debitas - 3,33 litro per sekundę arba 287,45 kub. m. per parą. Vanduo švarus, vidutinio kietumo, lyginant su geriamojo vandens kokybės standartais, turi maždaug 2 kartus daugiau geležies.