MITOLOGINIAI AKMENYS

    Nors praėjo daugybė metų nuo tų laikų, kai mūsų protėviai Neries apylinkėse meldėsi baltų dievams, Neries regioninio parko teritorijoje išliko ir užfiksuota per tris dešimtis vietų, susijusių su baltų mitologija. Po Lietuvos krikšto senosios šventvietės buvo negailestingai naikinamos. Tik nuošaliose, sunkiai prieinamose vietovėse (tokios ir yra  parko apylinkės), šių paminklų išliko santykinai daugiau. Tai piliakalniai ir šaltiniai,  miškai ir pievos, pilkapynai ir akmenys. Visa tai sudaro Neries regioninio parko nepakartojamą sakralinį kraštovaizdį.  

    Akmenys sudaro gausiausią mitologinių objektų grupę. Iš viso parko teritorijoje priskaičiuojama apie 27 akmenų ir jų grupių, kurie vienaip ar kitaip galėjo būti susiję su mitologine praeitimi. Dažniausiai tai akmenys gulintys, Neries vagoje ar netoli jos (žiūr. schemą). Daugiausia padavimų apie didžiulius akmenis, kurie, pasak padavimų, yra žmonės, paversti akmenimis. Tai Trys broliai, Užkeikta veselia, Elka, Kunigas ir kt.   
    Atskirą grupę sudaro vadinamieji pėduoti akmenys, kuriuose pėdas paliko mitinės būtybės ar dievai. Akmenys su pėdomis užfiksuoti upėje (Saidės rėvoje - Velniamindis, Panerių-Lapelių akmuo žemiau Kernavės), upės pakrantėse (Mitkiškėse, Mozūriškėse,  Voluose).
    Daug Neries vagoje gyvūnų  vardais vadinamų akmenų: Tilvikas, Jautis, Dvylas, Avinas, Karvutė ir kt. Istorijos šaltiniai  liudija, jog akmenų, esančių upėse, vardai yra paveldėti iš gilios senovės. Baltų dievai ir deivės ne tik savo palydoje turėjo tam tikrus gyvulius, žvėris ir paukščius, bet  ir patys galėjo reikštis minėtais pavidalais.

    Visai šalia, Neries pakrantėje, guli juodas akmuo su duobutėmis, vietos žmonių vadinamas “Dziuravyj kamen”. Jo paviršius nusėtas nedidelėmis duobutėmis, o akmens  šone matosi didesnė, 4 cm skersmens, be jokios abejones, žmogaus rankomis padaryta duobė. Keblu ir problemiška paaiškinti šių duobučių kilmę bei jų  atsiradimo laiką. Galima tik spėti, kad  duobutę akmens šone išgręžė upės vagos “tvarkytojai”, XIX amžiuje norėdami susprogdinti trukdančius laivybai akmenis, tačiau dėl kažkokių priežasčių šio darbo nebaigė. Kita vertus, akmuo, gulėdamas  beveik krante ir nebūdamas labai didelis, laivininkystei  netrukdė. Ir kam gi tada ta duobutė?
    Norint  atsakyti į šį klausimą, reikia išsamesnių  mitologinių paminklų tyrinėjimų.