BEBRAS - STAMBIAUSIAS GRAUŽIKAS  LIETUVOJE  
                               (suaugęs bebras sveria 20-26 kg)   

    IŠVAIZDOS YPATYBĖS:

• Kūnas aptakus, verpstiškas, apaugęs tankiu , vandeniui nepralaidžiu kailiu. 
• Uodega masyvi, plati, padengta raginėmis plokštelėmis. Ji ne tik padeda bebrui judėti vandenyje, atsiremti, kai graužia, bet funkcionuoja ir kaip termoreguliatorius (uodegoje esančiomis kraujagyslėmis šilumos perteklius atiduodamas į aplinką).
• Priekiniai dantys – stambūs oranžinės spalvos kandžiai. Jie nuolat auga, todėl bebrai turi vis ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tokie, kad bebras negalėtų susičiaupti. Raumeningos lūpos, susiglaudusios už kandžių, uždaro burnos ertmę, todėl bebras gali graužti paniręs po vandeniu. Kai nardo, šnervės ir ausų landos taip pat užsidaro. Po vandeniu gali išbūti iki 15 min.  

   
   

KUO JIS MINTA? 
    Klaidinga yra nuomonė, jog bebrai minta žuvimis. Jie yra visiški vegetarai. Maistui naudoja apie 200 rūšių žolių, medžių ir krūmų. Vasarą pagrindinis bebrų maistas – žoliniai sausumos ir vandens augalai. Rudenį, žiemą ir pavasarį daugiausiai minta vandens telkinių pakrančių medžių ir krūmų žieve. Labiausiai mėgsta drebules, gluosnius, beržus, karklus, nors kartais paskanauja ir spygliuočių. Paprastai jie nugraužia medžius, kurių kamieno skersmuo iki 15 cm (apie 90 proc. visų apgraužtų medžių), nors pasitaiko atvejų, kai jie nuverčia tikrus medžius-galiūnus. Piršto storio krūmus ir šakeles nukanda iš karto. Plonesnius medžius graužia iš vienos pusės, storesnius – aplink visą kamieną. Kadangi bebrai žiemą neužmiega, iš rudens jie pradeda kaupti maisto atsargas: prikapoja šakų ir, nuplukdę jas iki savo buveinių, paskandina vandenyje.  

   ŠEIMOS VERTYBĖS... 
    Bebrai – monogamai, t. y. poras sudaro visam gyvenimui. Tai labai keistas reiškinys, nes paprastai graužikai susiporavę išsiskiria, o jaunikliais rūpinasi tik patelė.  

INŽINERINIAI SUGEBĖJIMAI
    Bebrai gyvena ir jauniklius veda 3 tipų slėptuvėse: urvuose, pustrobėse ir trobelėse. 

• Urvas prasideda vandenyje (anga būna apie 1 m. žemiau vandens lygio). Urvo gale būna lizdo kamera. Tai iki 1 m skersmens ir 40 cm aukščio ertmė. Dažnai urvai būna sudėtingesni: su keletu įėjimų, daugybe tarpusavyje besijungiančių atšakų ir kamerų.
• Neretai pasitaiko, jog priekinė urvo dalis įgriūna, todėl bebrai virš atsiradusios ertmės prikrauna nugraužtų šakų, aptepa jas dumblu (tokia slėptuvė vadinama pustrobe). 
• Balose, pelkėse, kur žemi krantai, bebrai stato trobeles. Jas stato iš šakų, nedidelių, kamienų. Viską sutvirtina dumblu. Statinys būna apvalaus kūgio formos, kurio pagrindo skersmuo 3–5 m., aukštis  1,5–2 m. Kartais, jei bebrai toje pat vietoje gyvena ilgai, trobelės dydis padidėja 2 ar 3 kartus.   
  
     

    Matyt, nuostabiausias bebrų inžinerinis sugebėjimas yra statyti užtvankas. Duok žmogui kirvį, pjūklą – ir tai turbūt retas sugebės užtvenkti upelį. O juk bebrai naudojasi tik savo dantimis! Upelius ar melioracijos kanalus bebrai užtvenkia šakomis, medžių kamienais, visa tai supindami ir sutvirtindami dumblu ir augalais. Pakilęs vanduo paslepia įėjimus į urvus ar trobeles, o susidariusiame tvenkinuke bebrai gali nardyti (tai ypač svarbu žiemą). Priklausomai nuo upelio krantų aukščio užtvankų ilgis gali būti nuo kelių iki kelių šimtų metrų.  

TEIGIMAS POVEIKIS APLINKAI

• Dėl specifinio gyvenimo būdo bebras yra vienintelis mūsų krašto faunos atstovas, darantis didelį poveikį aplinkai.
• Bebravietė – tikra gyvybės oazė.  Užtvenktas upelis virsta ištisa tvenkinių sistema. Juose įsikuria vandens paukščiai. Nugraužti medžiai, ypač žiemą, vilioja ir smulkius graužikus, ir kiškius, ir elnius, stirnas bei briedžius. Apleistose bebrų trobelėse įsikuria ūdros, audinės, ondatros. Kartais net paukščiai ant trobelių viršūnių susisuka lizdus. 
• Bebrų patvankose, sustabdžius vandens srovę, nusėda daug nešmenų, todėl vanduo apsivalo nuo nemažo kiekio teršalų. Taigi bebravietės su patvankomis funkcionuoja kaip savotiški vandens valymo įrenginiai.
• Dideli vandens kiekiai, sukaupti bebrų patvankose, neretai atstato arba bent jau pagerina vandens režimą numelioruotuose upeliuose. Pavasarinių polaidžių metu bebravietėse užsilaiko dalis vandens ir sumažėja potvynių lygis.
• Bebrų užtvankos ir susidarę pelkėti tvenkiniai yra puikūs vandens valymo įrenginiai. Šiuo metu Vakarų Europos valstybėse skiriama nemažai lėšų nemelioruotų upių natūralioms vagoms atkurti. Pas mus dalį šių darbų bebrai jau yra padarę ir toliau sėkmingai daro veltui.   

ŽALA

• Aktyvi bebrų veikla, įsikuriant jiems naujose bebravietėse, neretai susikerta su žmogaus ūkine veikla. Užtvindytose vietose išdžiūsta vertingi miškai, užpelkėja pievos ir dirbami laukai, užkemšamos pralaidos, apgraužiami arba iš viso nugraužiami vertingi medžiai. Kai kuriuose mažuose upeliuose dėl pastatytų užtvankų ir dėl to susilpnėjusios srovės bei uždumblėjusio dugno nyksta lašišinės žuvys.     

KEISTAS ŽODIS – REINTRODUKCIJA
    Senovėje bebrai buvo paplitę beveik visoje Europoje ir Azijoje, bet iki XX a. pradžios dėl didelės kailių paklausos daug kur išnyko. Lietuvoje XIX a. pabaigoje jų buvo likę visai nedaug, o paskutinis bebras sumedžiotas 1938 m. prie Dubysos žiočių. 1947 m. gamtininko T. Ivanausko iniciatyva į Lietuvą iš Voronežo rezervato buvo atvežti pirmieji bebrai ir paleisti Žuvinte. Taip pat bebrai imigravo Nemunu iš Baltarusijos ir pradėjo plisti pietinėje Lietuvoje. Bebrų reintrodukcija buvo labai sėkminga. Tuometinė gamtosauga bebrų apsaugai skyrė labai daug dėmesio, todėl šių žvėrelių sparčiai daugėjo ir 1968 metais juos vėl leista medžioti. Šiuo metu Lietuvoje bebrai tinkamose jiems vietose yra įprastas reiškinys.