NERIES SIELIAI

    Nerimi link Nemuno paskutiniai sieliai nuplaukė apie 1957 metus. Dabar, pagalvojus apie upe tyliai slenkančias sielių vilkstines, rūke susišūkaujančius sielininkus, šis darbas atrodo toks romantiškas. Tačiau iš tiesų sielininkų profesija buvo viena iš sunkiausių upių pakrantėse gyvenančių žmonių profesijų.  

    Neries pakrantėse buvo rišami iki 10 m pločio ir iki 80 m ilgio sieliai. Senesniais laikais rišimui naudojo susuktus jaunus berželius ar liepos karnas, o vėliau pradėjo rišti viela. Sielį surišti reikėjo sumanumo. Pirmiausia atvežtus prie upės 10 m ilgio rąstus surūšiuodavo ir pradėdavo rišti vadinamas lavkas, į kurias tilpdavo 12-13 rąstų. Jei reikėdavo plukdyti sunkesnius medžius (ąžuolus), tai jų rąstus rišdavo pramaišiui su spygliuočiais, kurie lengviau plaukdavo. Vėliau 8-10 lavkų stipriai surišdavo tarp savęs. Didesnį tarpą palikdavo tarp pirmosios lavkos, vadinamos galva, ir antrosios lavkos. Tai padėdavo lengviau pasukti visą sielį staigiuose upės posūkiuose. Ant pirmosios ir paskutinės lavkų dvišako medžio trinkoje (gumbre) ar tarp dviejų kuolų įtaisydavo apie 6 m ilgio pušinius irklus (apačynas). Sielius sustabdyti, kai plaukdavo stiprioje srovėje, naudojo per tarpą tarp rąstų kišamą 5m ilgio rąstą (šarygą). Šis stabdis visada gulėjo pririštas slankia kilpa ir paruoštas stabdymui. Plaukiant lėčiau netoli kranto, stabdydavo besdami į krantą ant lyno pririštą smailų kuolą (hartolį). 
    Ant paskutinio sielio, kai irkluodavo prasčiau upę pažįstantis sielininkas, būdavo patiesiama storos velėnos, paruošiama laužavietė. Plaukiant nepavojinga vieta, antrasis sielininkas ten išvirdavo valgio. Ant sielio iš šakų būdavo suremiama šiaudais dengta palapinė, kur naktimis miegodavo ar slėpdavosi nuo darganos.    

    Neryje tarp Vilniaus ir Kernavės yra keletas vietų, kur buvo rišami sieliai ar perrišami atplukdyti iš aukštupio mažesni, 3-4 metrų pločio sieliai. Mažesnius, iš Žeimenos ar Neries aukštupio atplukdytus sielius dažniausiai Valakampiuose surišdavo į didesnius, bet kartais perplukdydavo per pačias Neries sraunumas žemiau Vilniaus ir perrišdavo tik ties Paaliose (Vosyliškiu) ar Mitkiškėse. Vilniaus apylinkėse nukirstų medžių sieliai buvo rišami ties Šilėnais, Šiurmonimis, Vosyliškiu, o po karo ir ties Grabijolais. Medžius sieliams dar miške nupirkdavo žydų pirkliai, kurie po to samdė žmones medienai prie upės suvežti, sieliui surišti ir nuplukdyti iki Kauno.

    Surištą sielį patyrę sielininkai, plaukdami ir naktimis, iki Kauno nuplukdydavo per dvi paras. Tačiau dažniausiai ši kelionė trukdavo apie savaitę. Jei sielį valdydavo geras sielininkas (styrininkas), kelionėn leisdavosi ir vienas sielis. Tačiau dažniausiai sielininkai mėgo plukdyti po 3-4 sielius, nes tada buvo galima tikėtis pagalbos užkibus ant akmenų ar iširus sieliui. Pavojingiausios vietos (ties Saidžių rėva, ties Druskine rėva, ties Jonava prie didžiulio Gaidžio akmens) buvo vadinamos sebrovkomis. Artėjant prie jų, nutardavo, kad jau reikės sebrot, sustodavo, palaukdavo patyrusių styrininkų ir varydavo po vieną sielį, padėdami visa komanda.        

    Kaune palikę atplukdytus sielius, senais laikais vyrai grįždavo pėsčiomis, o vėliau  - traukiniu ar pakeleivingais sunkvežimiais. Prie Kauno, Vilkijoje, Nerimi atplaukę sieliai būdavo dar kartą perrišami į didelius, net iki 120 metrų ilgio sielius, kurie Nemunu pasiekdavo Klaipėdą. Iš ten mediena toliau buvo plukdoma laivais į Angliją ar Vokietiją.