NERIES MITOLOGIJA

    Šiandien  sunku vienareikšmiškai paaiškinti, ką Neris reiškė mūsų protėviams, bet, be jokios abejonės, ši upė sietina su laidojimo papročiais. Vienas iš svarbiausių argumentų, pagrindžiančių šias sąsajas - tai pilkapynų grupių (V- X a) Neries pakrantėse gausa. Tokias išvadas galima daryti ir remiantis parke surinkta tautosaka bei mitologija.

    Padavimuose galima atsekti mitologinius ryšius tarp pilkapynų ir netoliese esančių rėvų (akmenų grupių), kuriose vanduo atlikdavo savotišką tarpininko vaidmenį tarp šio ir ano pasaulio, padėdamas vėlei išsivalyti ar tapdamas laikina jos buveine. Tą patį galima pasakyti ir apie upės vagoje gulinčius akmenis, kurie, pasak padavimų, yra užkeikti žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių “užstrigę” pereinant iš vienos erdvės į kitą.

    Atsargiai galima pabandyti Nerį tiesiogiai susieti su laidojimo vieta iki atsirandant palaikų deginimo papročiui. Yra tik  prielaidos, kad II - IV a. didžiulių gyvenviečių prie Neries gyventojai mirusiųjų kūnus galėjo laidoti leisdami į upę. Istorikai stebisi, jog šio laikotarpio gyvenviečių yra aptinkama (parko teritorijoje iš šio laikotarpio žinomos Karmazinų, Grabijolų  senovės gyvenvietės), tačiau laidojimo vietų nerandama. 

    Atsakymus gali pateikti ir upės vardo kilmės paieškos. Upė seniai turi du vardus. Tai galėtų būti paaiškinama tuo, kad prie Neries gyveno skirtingų etninių grupių atstovai. Vakaruose ji vadinta Nerimi, rytuose Velja (Vilija, Vilja). Pati Vilijos reikšmė aiškinama skirtingai. Vieni sieja su  slavišku žodžiu “velija” (didele)  arba “zavilistaja“ (susivijusi vingiuota),  kiti – su lietuvių kalbos žodžiu “vėlė” (mirusiojo siela). Yra prielaidų Neries vardą kildinti nuo žodžio nerti, panerta upė, nėrovė,  narė, “undinė”.    



    Yra dar viena versija -  Neries vardas gali būti tapatinamas su  šio vandens telkinio dievybės vardu! XVIII a. vidurio literatūroje Neris buvo laikoma Vilijos upės deive. Vilniaus poetas Bazilis Bonifacijaus Jakimavičiaus po dviejų iš eilės Vilniaus miestą nusiaubusių gaisrų (1748 m. ir 1749 m.) kreipėsi į Vilijos upę, prašydamas jos miestiečių kančias perduoti deivei Neriai:
    „Upe, kur nuneši mano ašaras, Ištirpusias tavo skaisčiuose vandenyse; Apreikšk mano dejones, apreikšk neramybę... Te tavo Neris apreiškia ir dievams, Kurių valdžioje jūrų gelmės, Mano kančias ir nenumaldomą gailestį. Pasakyk, Vilijos upės skaisčiausioji deive, Nimfoms – tavo sesėms, vandens dievybėms, Kokia didi ugnis sudegino tavo blakstienas, Kaip buvai beužtrokštanti nuo mirtinų dūmų, Kaip tavo vandenys, bejėgiai užgesinti šį karštį, Dejuodami skalavo miesto pelenus“.
    Poetas  po žodžiais „Te tavo Neris...“ pateikia ir paaiškinimą:
    „Žmonės pasakoja, kad Neris – tai upės Vilijos nimfa, kurią lietuviai stabmeldžiai garbino kaip deivę. Ji taip pat turėjo jai skirtus savus aukurus įvairiose vietose, upės pakrantėse, pirmiausia vietovėje, vadintoje Kernave, kur buvo ir Neriškių miškas. Žvejai ir sielininkai, sukūrę laužą iš sakingų medžių, ten degindavo tam tikras aukas“.
    Istoriko V. Vaitkevičiaus žodžiais tariant, jeigu ateityje pavyktų įsitikinti cituotų eilučių autentiškumu, šį šaltinį tvirtai galėtume laikyti  upės sakralumą patvirtinančiu liudijimu.