KARMAZINŲ PILKAPYNAS

    Karmazinų pilkapynas - vienas iš didžiausių Vilniaus apskrityje. Jame yra net 113 pilkapių sampilų, iš kurių 3 - atkurti natūralus dydžio po archeologų kasinėjimų.

    Ką byloja  šis V-VIII a.  pilkapynas? Tautų kraustymosi  Europoje pabaigoje, maždaug nuo V a. dabartinės Lietuvos teritorijoje pradeda keistis laidojimo papročiai. Šiuo laikotarpiu lietuvių gentis kažkokių išorės įvykių įtakota, pradeda išsiskirti iš bendro baltų genčių masyvo. Šis išsiskyrimas yra lydimas mirusiųjų deginimo ritualo atsiradimu. Į rytus nuo Nemuno vidurupio (į šį arealą patenka parko teritorija) iki II tūkstantmečio pradžios įsigali palaikų deginimo paprotys. Palei  Nerį pasipila  ištisiniai pilkapynų masyvai, orientuoti  šiaurės vakarų ir vakarų kryptimis. Toks pilkapių išsidėstymas rodo aiškias  mirusiųjų sąsajas su Neries upe.  Pasak senųjų tikėjimų,  vakaruose,  jų  vandenyse   yra mirusiųjų šalis. Net upės vardo kilmės paieškos susijusios su laidojimo papročiais. Kalbininkas A. Vanagas neatmetė galimybės, jog Neries-Vilijos
(Velja) vardas gali būti sietinas su lietuvių kalbos žodžiais
vėlės „mirusiųjų dvasios“.

     Dar vienas pastebėjimas: parko teritorijoje už didesnių pilkapynų masyvų,   Neryje yra akmenų grupės (rėvos), turinčios savo vardus ir apipintos padavimais. Už šio pilkapyno žemyn upe vanduo šniokščia per 8 išlikusius  “Užkeiktus vestuvininkus” ties Verkšionių kaimu ir  per 9 “Užkeiktos veselios akmenis” ties Grabijolų kaimu, kur taip pat yra didžiuliai pilkapynai. Buvo sakoma, kad per devynis vandenis persivertęs vanduo pasidaro švarus ir šventas. Gal būt su vėlėmis  per akmenis besiverčiantis vanduo, joms padėdavo išsivalyti ir patekti į kitą pasaulį...

    Baltų mitologijos paveldo tyrinėtojai teigia, jog pilkapių, upės rėvų, gelmių ir kitų rūšių šventviečių kompleksai Neries regioniniame parke Karmazinų-Padūkštų ir Grabijolų-Padvarių vietovėse yra unikalūs. Šios vietos ryškiausiai atskleidžia archajinius protėvių tikėjimus apie ypatingą upių rėvų vaidmenį mitologijoje bei, tam tikra dalimi, apie jų poveikį kultūrinio kraštovaizdžio formavimuisi.

   “Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti, nes ji byloja kaip mūsų protėviai galvoja apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priežastis. Senųjų tikėjimų pasaulėjautos atmintis  tebėra kiekvieno lietuvio sielos  dalis, jei jis nėra nukapojęs savo šaknų”.
                                                                                                                                                                Marija Gimbutienė