ŽALTYS

    Svečiuojantis miške, mus kartais išgąsdina po kojomis vingiuojantis gyvis, primenantis gyvatę. Tai žaltys. Nereikia jo bijoti - jis pats žmogaus išsigąsta, šnypščia, sukioja galvą į šonus, tarsi grasindamas įkąsti. Tačiau vienintelis šio roplio ginklas – pro analinę angą leidžiamas dvokiantis skystis.

    Geltonskruostis žaltys – iki 1,2 m ilgio užaugantis roplys, kurį sunku supainioti su gyvate. Ryškiausias jo skiriamasis bruožas – geltonos dėmės galvos šonuose. Tai įprastas Lietuvoje gyvūnas, dažniausiai įsikuriantis prie vandens telkinių, pelkių, kūdrų. Jis puikiai plaukioja ir nardo. Žalčiai nevengia ir gyvenamųjų pastatų, namų rūsių, tvartų, sodų, šieno kūgių ir kt.

    Vasaros pradžioje patelė padeda iki 30 kiaušinių, o kartais grupinėse dėtyse jų randama net iki 400. Žalčių lizdai būna po lapais, samanomis, tvartuose po mėšlu. Puvimo ar saulės šiluma ir išperina žalčiukus. Jie išsirita tik po 2 mėnesių, būdami apie 15 cm ilgio, judrūs, ir greitai pradeda patys maitintis. Vėlų rudenį žalčiai po vieną arba po kelis sulenda žiemoti po medžių šaknimis, išvartomis, į graužikų urvus.

                                                                                     GLUODENAS

    Sausuose miškuose, kirtimuose ant kelmo ar kupsto galima pamatyti bekojį driežą – gluodeną. Labai jau nepanašus bekojis driežas gluodenas į savo giminaičius! Jo kūnas panašus į gyvatės, nes, priešingai negu kiti driežai, neturi kaklo ir kojų. Žmogui  jis  visai nepavojingas! Tik dėl nelemto panašumo į angį gluodenas – nenuodingas roplys – yra pravardžiuojamas varine, geležine gyvate. Kai kas net tvirtina, kad į šimtą gabalėlių sukapota varinė gyvatė vėl lyg niekur nieko suauganti...

    Gluodenai, skirtingai nei žalčiai, yra gyvagimdžiai. Jų tuoktuvės vyksta pavasarį, nutirpus sniegui. Po 3 mėnesių (liepos arba rugpjūčio mėn.) pasaulį išvysta į perregimus kiaušinėlių apvalkalėlius įvystyti 2–26 gluodeniukai. Nė akimirkos nelaukę – nors nė vieno ilgis nesiekia 10 cm – jie vystyklus drėkste perdreskia ir pasklinda po mišką.

    Didžiąją dienos dalį šis beginklis driežas praleidžia pasislėpęs nuo priešų (ežių, kiaunių, lapių, paukščių) po išvartomis ar tiesiog įsirausęs į miško paklotę. Tik vakarop leidžiasi ieškoti maisto - lėtapėdžių sraigių, šliužų, sliekų, vabzdžių lervų.

    Nepaprasta gluodeno gynyba nuo gausių nedraugų. Užpuoliko nasruose ar letenoje jis palieka savo uodegos galą. Neskaudi jam šitokia išpirka: konvulsyviai raumenims susitraukus, kietu žiedu slankstelį suspaudus, uodega pati nuo kūno atsiskiria ir raitydamasi į šalį atšoka.  Kad ta išpirka grašio verta, paaiškėja tik pabėgėlio šliūžei atšalus. O mitriam apgavikui nulaužtos uodegos vietoje nauja išauga.

                                                           Gyvatė ir žaltys Vilniaus apylinkių žmonių pasakojimuose

    Senovės lietuvių tikėjimuose, pasakose ir sakmėse žalčiui ir gyvatei buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Visi žinome nuostabiąją pasaką apie Eglę – žalčių karalienę, – tačiau  esame  seniai pamiršę šioje pasakoje užkoduotą mitologinį turinį. Todėl lieka tik stebėtis, kad prasidėjus XXI amžiui  parko teritorijoje gyvenančių vietos žmonių pasaulėžiūroje, kasdieniniame gyvenime vis dar gyvi mitiniai vaizdiniai. Čia tikima tuo, kas papasakota tėvų ir senelių. Esą šiose apylinkėse gyvena Gyvačių karalius,  vadinamas Padalec!    

    Štai kas apie jį pasakojama. Į žemės paviršių Padalec išlenda retai (kartą per metus, kartą per septynerius metus ar pan.), o išlindęs negali suturėti nekandęs. Jeigu nėra žmogaus, gyvulio, tuomet kerta į medį ar akmenį. Jis toks galingas, kad  arklys po įkandimo tą pačią minutę kojas pakrato. Joks užkalbėjimas šios gyvatės neveikia!  Pasak šią stebuklingą gyvatę mačiusių, jos galva puošta margaspalve karūna,  o kūnas, sakoma, esąs raudonas.

    Vietos  gyventojų lūpomis iš kartos į kartą yra perduodami atitinkamo turinio užkalbėjimai ir maldelės, kalbami einant į mišką (siekiant išvengti susitikimo su gyvate), varant žaltį iš tvarto, gyvatei įkandus žmogų ar gyvulį, odai tapus panašiai į žalčio ir pan. Adelė Kovalevska iš Dūkštų pasakoja, kad jos senelė ne tik puikiai užkalbėdavo nuo gyvatės, bet ir nuėjusi į mišką parsinešdavo jų prijuostėje. Plika ranka neimdavo, tik su prijuoste: nešasi prijuostėje ir kalba su gyvate: „Katyte, mano katyte…“. Ir gyvatė niekur nebėga...

    Kaip ir visur Lietuvoje, čia buvo gerbiamas žaltys. Žalčiai gyveno senųjų krašto gyventojų namuose. Buvo tikima, jog žalčiai užtikrina namų gyventojų sveikatą, laimę, gausą, pasakojama, jog jie supdavę verkiančių vaikų lopšius, o šie su jais dalindavęsi pienu. Beveik visi gyventojai žino, kad žalčių negalima skriausti, ir įsitikinę, kad jie kerštingi. Sako, vienas ūkininkas mėžė tvartą ir kampe rado žalčio kiaušinius. Paėmęs pernešė laikinai į kitą vietą. Žaltys, neradęs savo kiaušinių, užsirito ant priekrosnio, kur rūgo pienas ir suleido į jį savo nuodus. Po kiek laiko atradęs, kad kiaušiniai savo vietoje, vėl nuskubėjo į pirkią ir pieną į ugnį išvertė. Ugnis net šnypštė nuo nuodų stiprumo...