AUSIUTIŠKIŲ REGYKLA (SKARDIS)

    Neries slėniai palei trasą išties įspūdingi ir visais metų laikai keri savo nepakartojamu reljefo ir spalvų žaismu. Ypatingai akį džiuginanti Neries slėnio panorama atsiveria ties Ausiutiškėmis. Iš įrengto apžvalgos bokšto galima pamatyti Neries metamos Velniakampio kilpos - didžiausios per 510 km upės ilgį – pradžią, pasižvalgyti po pušynais vilnijančias apylinkes.

    Prieš pasukdama į šiaurės rytus ties Ausiutiškėmis, šioje vietoje Neris dar suvingiuoja nedidelį į pietus išgaubtą lanką. Tai vieta, kur upės vaga akivaizdžiai keičia kryptį, „pasiduodama“ pietvakarių – šiaurės rytų krypties giluminės tektoninės zonos įtakai.  Čia Neris jau įsigraužusi per 35-40 m ir ardo priešpaskutiniojo Medininkų vardu pavadinto ledyno moreną, kuri užtveria upei kelią rytus, todėl Neris staigiai pasuka į šiaurę ir jau už Ausiutiškių skardžio užbaigia dešinįjį Ausiutiškių posūkį ir beveik 4 km teka į šiaurės rytus. 

                                                                                                   DEMARKACINĖ LINIJA

   Visai netoli Ausiutiškių regyklos, 1920-1939 metais praėjo buvusi Lietuvos – Lenkijos demarkacinė linija. Lietuvos kariuomenei kovose su L.Želigovskio būriais pavyko išlaikyti Vievį, todėl ties čia buvusiu Ausiutiškių vienkiemiu buvo pasienio zona. Demarkacinė linija, pasiekusi Nerį, toliau iki Kernavės tęsėsi upės viduriu. Nuo Ausiutiškių skardžio kitapus Neries matomas gražus slėnis buvo jau Lenkijos pusėje.  Lietuvos pasienio policijos Trakų baro būstinė buvo įsikūrusi netoli esančiame Karageliškių kaime.  
  Demarkacinė linija buvo žymima užakėtu žemės ruožu, žiemą kartais ją žymėdavo ir šiaudais. Netoli šios vietos, prie Baltamiškio kaimo įvyko plačiai nuskambėjęs ekscesas. 1931 m. spalio 4 dieną lenkų policininkas iš pasalų nušovė  Lietuvos pasienio policininką J.Kybartą. Jo žuvimo vietoje buvo pastatytas paminklas, kuris iki šiol tebestovi ties Baltamiškiu. 
    Abipus demarkacinės linijos gyvenantys žmonės vogčiomis bendraudavo su kitapus likusiais giminėmis, šeimos nariais. Kai kurie užsiimdavo ir kontrabanda. Vilniuje buvo brangus cukrus, sacharinas, degtukai, todėl iš Lietuvos pusės šios prekės keliaudavo Lenkijos pusėn. Dažnai per Nerį Lenkijos pusėn plukdydavo gyvulius. Lietuvos pusės gyventojai slapčiomis traukdavo Vilniun, kur pirkdavo audinius, drabužius. Jauni vyrai sienos dažnai visai nepaisė ir vakarais traukdavo jau seniai pramintais takais per sieną į gretimų kaimų šokius.  Lietuvių pasienio policija konfiskuodavo nemaža slapta gabenamų prekių, todėl Trakų baro viršininkas K.Čerskis  Karageliškėse buvo atidaręs konfiskuotų prekių parduotuvę.  

     Po I Pasaulinio karo žlugus Rusijos imperijai, lietuvių ir lenkų tautoms susidarė galimybės atkurti nepriklausomas valstybes. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą.Tačiau Lenkija siekė atkurti buvusią Žečpospolitą, kurios sudėtyje buvo ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorija. Lenkijos kariuomenė pirmą kartą užėmė Vilnių 1919 balandžio 19 d. ir iš jo išėjo tik 1920 m. liepos 14 d.,persekiojama Sovietų Rusijos kariuomenės. 1920 m. spalio 7 d., spaudžiant Tautų Sąjungai, Suvalkuose buvo pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos taikos sutartis, pagal kurią Vilnius liko Lietuvai. Tačiau jau  spalio 9 d. Lenkija sutartį sulaužė ir L.Želigovskio vadovaujama kariuomenė užėmė Vilnių bei veržėsi toliau į Lietuvą, bet ties Širvintomis ir Giedraičiais buvo sustabdyta Lietuvos kariuomenės.
    1922 m. sausio 13 d. Tautų Sąjungos Taryba priėmė rezoliuciją nustatyti demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos Vilniaus krašte. Lietuva savo sostinę atgavo tik prasidėjus II Pasauliniam karui, kai Sovietų raudonoji armija 1939 m. rugpjūčio 23 d. užėmė Vilnių ir grąžino jį Lietuvai. Tačiau tai buvo ne humaniškumo padiktuotas sprendimas, nes ir pati Lietuva atiteko Sovietų Sąjungai, kaip ir  buvo tyliai sakoma okupacijos metais “Vilnius mūsų, o mes rusų”... 

    Pasižvalgius miškuose, kurie ošia buvusių laukų vietoje, nepamatysime jokios buvusios sienos žymių. Bėgantis laikas užgydo visas žaizdas, vyresnių žmonių atmintyje išlikę atsiminimai  nueina užmarštin...